Meilė

Mažame Indijos miestelyje gyveno dailininkas, kuris užsidirbdavo pragyvenimui tapydamas paveikslus. Kad darbai labiau blizgėtų, paskutiniams prisilietimams pasitelkdavo duoną. Dėl šios priežasties jis kiekvieną vakarą užsukdavo į vieną parduotuvę pasipildyti atsargų. Taip jo duonos pirkimas tapo kasdieniu ritualu.

Parduotuvės savininkui padėdavo jo nuostabi duktė, vardu Damini. Ji pastebėjo, jog dailininkas užsuka kiekvieną vakarą ir stebėjosi, kodėl jis niekada neperka sviesto.

„Galbūt jis turi mažai pinigų, – tarė ji sau, ir negali sau leisti nusipirkti sviesto“.

Meilė, kaip dažnai nutinka, pabunda širdy netikėtai. Ji palengva pamilo dailininką. Vieną dieną, kaip įprasta, jis atėjo nusipirkti duonos. Damini, kuri tą dieną prižiūrėjo tėčio parduotuvę, pieš paduodama duoną, dosniai patepė ją sviestu.

To nepastebėjęs dalininkas, kai tik sugrįžo į namus, pradėjo poliruoti paveikslą. Staiga jis pastebėjo, jog dažai atkimba nuo paveikslo. Jis suprato, jog duona buvo patepta sviestu, kuris pasklidęs po paveikslą, jį sugadino. Įtūžęs jis grįžo į parduotuvę ir piktai paklausė merginos:

– Kodėl tu ant duonos užtepei sviesto?

Merginos akys pasruvo ašaromis. Akimirksniu dailininkas suvokė, jog mergina taip norėjo jam parodyti savo gailestį ir meilę. Jos tyrumas suvirpino širdį ir jis neatidėliotinai nusprendė jai pasipiršti.

Kiran Agarwal „Minutės trukmės išmintis“


dubenspasvyrimas