Kartą žmogus bekeliaudamas įkrito į gilų šulinį. Pavykus įsikibti už kraštų, pradėjo šauktis pagalbos. Įstrigęs šulinyje jis meldė, jog kas nors jį išgelbėtų.
Tuomet pro šalį ėjo vienuolis. Jis išgirdo žmogaus šauksmą ir priėjo pažiūrėti į šulinį.
– Ištrauk mane, – maldavo keliauninkas.
Vienuolis akimirką pagalvojo ir tarė:
– Iš to nebus jokios naudos. Jei tu išgyvensi, gali pridaryti daugiau nuodėmių, bet jei mirsi – būsi išgelbėtas.
Taip taręs, jis paliko keliautoją bergždžiai maldaujantį pagalbos.
Truputį vėliau pro šalį ėjo pirklys. Jis taip pat išgirdo žmogaus pagalbos šauksmą. Pažiūrėjęs žemyn jis pamatė žmogų, įsikibusį į šulinio kraštą. Keliautojas ir vėl paprašė pagalbos, o su tuo nesutikęs pirklys tarė:
– Šio pavojingo šulinio sienos yra labai žemos. Jeigu tu mirsi, nukeliausiu į kaimą ir įtikinsiu žmones, jog šulinių sienos turi būti aukštesnės, nes kitaip taip, kaip tu, kas nors kitas irgi gali pražūti. Kaimo žmonės bus įtikinti ir aš pagarsėsiu kaip geradaris. Man iš to bus didelė nauda.
Taip pasakęs jis taip pat paliko keliauninką šulinyje.
Slegiamas minčių apie mirtį, keliautojas pamažu pradėjo prarasti viltį išsigelbėti. Kaip tik tada jis išgirdo žingsnius ir pradėjo šauktis pagalbos. Tuomet išvydo krikščionių misionierių, pažvelgusį į šulinio vidų.
– Jau kokią valandą čia kybau tarp gyvenimo ir mirties, bet niekas nesiteikė manęs išgelbėti. Prašau, padėk man, – sušuko keliautojas.
Dvasininkas nuleido virvę ir ištraukė jį iš šulinio. Pavargęs ir vis dar gaudydamas orą, keliautojas paėmė dvasininko ranką ir tarė:
– O tėve, aš turbūt negalėsiu atsidėkoti už tai, jog išgelbėjote man gyvybę.
Į tai dvasininkas atsakė:
– Kodėl tu turėtum būti dėkingas, jaunas žmogau? Aš tau nepadėjau, aš taip tik sau padėjau. Pagal mano tikėjimą, už gerus darbus aš galiu pelnyti išsigelbėjimą. Dėl to aš tave ir išgelbėjau.
Taip taręs jis pasišalino, o keliautojas liko nustebęs:
– Negi pasaulis tapo toks savanaudis, jog žmonės viską daro tik dėl naudos sau?
Kiran Agarwal „Minutės trukmės išmintis“
No responses yet