Kartą pasipiktinusi moteris atvedė savo sūnų pas Budą. Akimirką pažvelgęs į jaunuolį, Buda tarė, jog jam liko gyventi tik viena diena.
Šokiruotas tokios žinios, berniukas pradėjo maldauti Budos pagalbos.
– Man labai gaila. Aš neturiu galių užbėgti mirčiai už akių, – tarė Buda.
Jaunuolis tekinas nurūko susitikti su savo šeima, draugais ir kaimynais, kol jo gyvenimui dar neatėjo galas. Likus tik šešioms valandoms iki jo mirties, jis išsitiesė ant lovos ir pradėjo galvoti apie visus žmones, kuriuos jis įskaudino, apie visas niekšybes, kurias padarė praeityje.
Kai liko tik trys valandos iki jo mirties, jį aplankė Buda. Šypsodamasis jis paklausė berniuko, kaip jis praleido paskutinę savo gyvenimo dieną:
– Ar tu kam nors pamelavai? Ar su kuo nors grubiai kalbėjai? Galbūt ką pavogei?
Jaunuolis pratrūko: „Kaip aš galiu apie tai galvoti, kai manęs neišvengiamai laukia mirtis?“
Buda švelniai paplekšnojo jam per petį ir tarė:
– Sūnau, aš nežinau nei vieno žmogaus mirties laiko. Tu galvojai apie mirtį 24-ias pastarąsias valandas, tuo tarpu aš apie tai galvoju jau paskutinius 24-ius metus. Tai vienintelis skirtumas tarp manęs ir tavęs.
Budistų pasakėčia
No responses yet