Teko pastebėti, jog televizoriaus žiūrėjimas vargina. Pasirodo, “kadrų sukirpimas, montažas, vaizdo priartinimai, panoraminiai vaizdai ir netikėti garsai – keičia mūsų smegenis, aktyvuodama tai, ką Pavlovas vadino “orientaciniu refleksu”, pasireiškiančiu kiekvieną kartą mums pajutus staigų pasikeitimą, ypač staigų judesį, aplinkiniame pasaulyje.” Kažkada toks staigus reagavimas padėdavo protėviams išgyventi. “Kadangi tipinis muzikinis klipas, veiksmo scena ar reklama sukelia maždaug po vieną orientacinį refleksą per minutę, juos žiūrėdami išgyvename nepertraukiamą orientacinį refleksą. Nenuostabu, kad pažiūrėjus televizorių žmonės jaučiasi pavargę. Vis dėlto mes prie to priprantame ir lėtesnis pokyčių tempas kelia nuobodulį. Viso šito kaina ta, kad tokie užsiėmimai kaip skaitymas, sudėtingi pokalbiai ar paskaitos klausymasis mums darosi vis sunkesni.” Įdomus tokios veiklos poveikis vaikams. Gal kam yra tekę pastebėti, jog vaikus labai traukia reklama (dažnai specialiai pagarsinama). Kai kas net uždavė sau klausimą, kodėl suaugę net valgydami negali nuo televizoriaus atplėšti akių, ar kaip garsas iš televizoriaus staiga prikausto visų dėmesį. “Televizoriaus žiūrėjimas ankstyvame amžiuje (tarp vienerių ir trejų metų) susijęs su dėmesio sutelkimo ir impulsų valdymo problemomis vaikystėje”.
N. Doidge “Save keičiančios smegenys”
No responses yet