Susibičiuliavo žmogus ir lokys.
Žmogus pasikvietė lokį į svečius ir ištaisė puotą.
Lokys išeidamas atsisveikino su šeimininku. Žmogus pabučiavo lokį ir liepė žmonai jį pabučiuoti.
Tačiau žmona, pajutusi lokio dvoką, nusispjovė ir pasakė:
– Nemėgstu dvokiančių svečių!
Lokys išėjo. Po kiek laiko žmogus išsiruošė jo aplankyti ir pasiėmė kirvį:
– Prisikirsiu malkų ir parsitempsiu namo, – tarė jis.
Lokys išėjo jo pasitikti, ir jie meiliai pasisveikino – kiekvienas taip, kaip buvo pratęs. Paskui lokys prisispyręs ėmė prašyti žmogaus:
– Kirsk man kirviu į galvą, sužeisk mane.
Nors kaip žmogus atsikalbinėjo, tačiau lokys vis prašė.
Pagaliau žmogus kirto į lokiui į galvą ir sužeidė. Lokys nuėjo į girią, o žmogus grįžo namo.
Po mėnesio juodu vėl susitiko. Lokio galva jau buvo užgijusi, ir jis tarė žmogui:
– Brolau, žaizda nuo tavo kirvio jau užgijo, bet neužgijo širdies žaizda, kurią paliko tavo žmonos liežuvis.
Sulchanas Saba Orbelianis “Prasimanymų išmintis”
“Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas!”
Kai kalbama apie sąnario sveikatą, dažnai prisimenu pasakymą: judini arba neturi. Tačiau būna atvejų, kai ilgesnį laiką apsikrauna tam tikra kūno dalis. Viena labiau paplitusių tokių apkrovos vietų – riešas. Nuolatinis jų lenkimas bei tiesimas stipriai apkrauna rieše esantį tunelį ir ten įsitaisiusį nervą. Kad išvengtumėte didesnių komplikacijų, leiskite jam pailsėti. Tam gali pasitarnauti specialūs riešo įtvarai, fiksuojantys jį neutralioje padėtyje. Kadangi toks įtvaras gali trukdyti jūsų darbui, naudokite jį naktį. Gero poilsio 🙂
Linksma penketo žmonių šeimyna ilsėjosi pajūryje. Vaikai maudėsi ir statė smėlio pilis, kai staiga pastebėjo artėjančią senutę. Jos žili plaukai plazdėjo vėjyje, drabužiai buvo purvini ir sudriskę. Ji murmėjo kažką sau po nosim, ėmė ką radus pakrantėje ir dėjosi į krepšį.
Tėvai pasikvietė vaikus ir liepė jiems laikytis atokiau nuo senos moters. O ji, eidama pro šalį, lenkėsi ir šen, ir ten – vis rinkdama. Šyptelėjo šeimai, bet į jos pasveikinimą niekas neatsakė.
Po ilgo laiko jie sužinojo, kad senosios moters gyvenimo misija buvo rinkti stiklo šukes pajūryje. Tam, kad vaikai į jas nesusižeistų kojų.
Anthony de Mello “Varlės malda”
Dauguma iš mūsų esame girdėję apie miego naudą mūsų savijautai. Iš įvairių miego poveikio mechanizmų vienas mums gali priminti apie protėvių laikus, kai žmonėms prailgėjęs dienos laikas bylojo apie artėjančią žiemą. Tuo būdu jie stengdavosi kuo daugiau valgyti kaloringų vaisių ir taip pasiruošti šaltajam laikotarpiui. Atsiradus dirbtiniam apšvietimui žmogui tapo daug paprasčiau planuoti savo dienos darbus.
Bet turbūt kiekviena laisvė turi savo kainą. Kaip ir šiuo atveju, naudojant dirbtinį apšvietimą žmogus dažnai papuola į nesibaigiantį pasiruošimą žiemai – angliavandenių badą. Ne veltui senolių išmintis grožiui puoselėti, jėgoms atgauti rekomenduoja eiti anksti miegoti. Tą patvirtina ir mokslininkai pastebėdami sumažėjusią pelėdų valią atsispirti saldumynams.
Kartą senovės Indijoje gerbiamas išminčius atvyko į arogantiško karaliaus rūmus. Nei vienas iš sargybinių jo nesustabdė, kai jis žengė tiesiai į kambarį, kur soste sėdėjo karalius.
– Ko tau reikia? – supykęs paklausė karalius, atpažinęs savo svečią ir tikėdamasis, jog jis paprašys aukos.
– Pageidauju vietos permiegojimui šioje užeigoje, – atsakė išminčius.
– Bet čia ne užeiga, – nerimastingai atsakė karalius. – Čia mano rūmai.
– Galėčiau paklausti, kam priklausė šie rūmai iki tavo valdymo?
– Mano tėvui. Dabar jis jau miręs.
– O kam priklausė prieš jį?
– Mano seneliui. Jis taip pat jau miręs.
– Ir ši vieta, kur žmonės gyvena trumpą laiką ir tuomet iškeliauja – ar tik negirdėjau tavęs sakant, jog tai ne užeiga?
Indų folkloras
“Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.”
Žmogus rado drugelio kokoną. Vieną dieną jis pastebėjo jame mažą prasiskyrimą. Sužavėtas jis stebėjo drugelį keletą valandų, kai šis mėgino ištrūkti per siaurą plyšelį. Tuomet jam pasirodė, jog drugelis pasidavė ir nustojo mėginti ištrūkti. Tarsi ertmė būtų pasiekusi savo prasiskyrimo ribą.
Kurį laiką luktelėjęs, žmogus nusprendė padėti drugeliui. Jis paėmė žirkles ir perkirpo neprasiskyrusią kokono dalį. Drugelis laisvai išlindo.
Deja, jis neišskleidė savo sparnų ir grakščiai nenuskrido. Drugelio kūnas buvo ištinęs, o sparnai – susitraukę. Žmogus toliau stebėjo drugelį, tikėdamasis, kad jo sparnai padidės ir išsiskleis, o kūnas susitrauks.
Tačiau to nenutiko. Drugelis paskutinį likusį savo gyvenimo laiką praleido ropodamas ištinusiu kūnu bei deformuotais sparnais. Jis niekada nebūtų išmokęs skraidyti.
Žmogus skubėdamas, nepaisant jo geranoriškumo, nesuprato, jog ankštas kokonas ir pastangos, reikalingos iš jo išsivaduoti pro mažą plyšelį, yra natūralus gamtos būdas padėti skysčiui iš drugelio kūno pasiekti sparnus, kad jis išlindęs galėtų skraidyti.
Indų folkloras
“…nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis”
Keturi gyvūnai – laukinė katė, mangusta, pelė ir pelėda – įsikūrė didžiuliame banjano medyje Videšos šalyje.
Pelė ir mangusta gyveno medžio papėdėje dviejuose skirtinguose urvuose. Katė gyveno didelėje medžio landoje, o pelėda – medžio šakose. Katė nebijojo savo kaimynų ir drąsiai judėdavo lauke. Pelėda ir mangusta bijojo katės, todėl laikėsi nuo jos saugiu atstumu. Tuo tarpu pelė mirtinai bijojo visų trijų savo kaimynų.
Vieną dieną katė papuolė į medžiotojo paspęstus spąstus. Trys jos kaimynai džiaugsmingai stebėjo, kaip ji blaškėsi, norėdama ištrūkti iš tinklo. Jie žinojo, jog pastangos ištrūkti yra bergždžios. Netrukus ateis medžiotojas ir visam laikui išvaduos juos nuo jų priešo.
Pelės džiaugsmas netruko ilgai. Ji pastebėjo, kaip mangusta grėsmingai juda link jos. Žvilgtelėjus aukštyn, ji pamatė pelėdą, pasirengusią nerti žemyn. Pelė suprato esanti dideliame pavojuje ir vienintelis, kas gali ją apsaugoti, tai jos priešas, katė. Ji nuskuodė prie tinklo ir pradėjo jį graužti. Netrukus ji padarė pakankamai didelę skylę katei išlįsti. Pamatę išsilaisvinusią katę, mangusta ir pelėda paspruko. Pelė taipogi pabėgo į savo urvelį. Ji žinojo, jog negali tikėtis iš katės dėkingumo, bet jos išgelbėjimas išsaugojo jai gyvybę.
Kathasaritsagara