Judesio suvokimo ir interpretacijos teorija

Ne kartą esame girdėję, jog pasaulis apie mus, rodos, yra toks, kokį jį suvokiame bei interpretuojame. Vieni dalykai mums yra įgimti, perduoti protėvių, kad išliktum, pvz.: įvairūs lenkiamieji raumenys susitraukia, kad apsaugotų gyvybiškai svarbias sritis. Priešingai nei gyvūnams, žmonėms yra palikta didesnė laisvė susikurti save tokį, kuris galėtų geriau prisitaikyti prie esamų sąlygų.

Jei žmogus augtų tarp žvėrių (mauglis, tarzanas), išmoktų būti žvėrimi, jei gimtų Kinijoje, išmoktų kalbėti kiniškai. Problema ta, jog turėdami laisvę prisitaikyti, galime išmokti ne tokio efektyvaus elgesio. Pavyzdžiui, vaikas, pastatytas ant kojų anksčiau nei yra pasirengęs, patiria didelį stresą, dėl to vėliau ne taip kokybiškai išmoksta judėti, kalbėti, mąstyti. Viską, kas mus supa, pradedame suvokti ir interpretuoti savaip, pagal įgimtą ir įgytą patirtį.

Akarna dhanurasana

Žinojimas apie tai, jog pasaulį priimame pagal savo suvokimą ir interpretacijas, siekia žilą senovę. Jogoje tikima, jog skirtinguose žemynuose gyvenantys žmonės pasaulį suvokia skirtingai. Afrikoje žmonės pasaulį suvokia per gamtinę prizmę, žemę (muladhara), Artimieji Rytai – per seksualinę, vandenį (svadhisthana), kurių vienas iš simbolių yra pusmėnulis, galbūt dėl to ir vėliavos tų kraštų su pusmėnuliais bei pavadinimai panašūs, Tolimųjų Rytų – tapatumo suvokimo, saulės (manipura), simboliškai tų kraštų vėliavos vaizduojamos su saule. Širdies sritis, simbolizuojanti oro elementą, meilę (anahatha) priskiriama Australijos aborigenams, kurie suvokia Australiją kaip pasaulio širdį. Šiaurės ir pietų amerikos indėnai savo galios centrą suvokia esantį gerklėje (vishuddha), o Europos kraštų gyventojams priskiriama (ajna – „agja“), kas simbolizuoja, jog tų kraštų žmogui svarbiausia yra viską suprasti savo protu. Atsižvelgdami į tai,  jogai siekė žinojimo nepriklausomai nuo vietos, statuso, laiko bei aplinkybių.

Norint pakeisti pasaulį, pirmiausia pakeisk save, – skelbia išminčiai. Tačiau kaip mūsų suvokimas bei interpretacija veikia įvairių judesių kokybę? Kodėl tie patys pratimai indams gali tikti, o europietį suluošinti? Kodėl vieni žmonės įvairius judesius atlieka lengvai, nors nuo mokyklos laikų buvo atleisti nuo fizinės veiklos, o kiti, nors ir sportuoja kasdien, vis labiau žalojasi? Kodėl bankininkas vaikšto kaip bankininkas, o vienuolis – kaip vienuolis? Kodėl vieno sportininko judesiai taip skiriasi nuo kito ir ar galime kažką pakeisti, jei mes jau nebe vaikai? Kodėl jogos judesiai skirtingose jogos mokyklose Indijoje suprantami skirtingai?

Hasta padangushthasana

Kažkada perskaičiau Idos Rolf, garsios judesio praktikės (Rolfing, struktūrinė integracija) mintį, jog europietis mėgindamas sėdėti sukryžiuotomis kojomis tik susižalos savo kelius. Turbūt ir dar daugiau, ką pastebi tai dažnai praktikuojantys. Ir nors tam yra objektyvių priežasčių, pvz., kaip formuojasi mūsų kaulai, kitos jų nėra tokios akivaizdžios. Pasak Mošė Feldenkraiso, europiečiui sunkiau nei indui sėdėti sukryžiuotomis kojomis, nes skiriasi jų judesių suvokimas, mąstymas.

Jogos sistemoje įprasta yra sukti galvą ratu, tačiau kai studijavau kineziterapiją, apie tokį judesį atsiliepdavo itin kritiškai. Dėl šios priežasties ir kitiems nesiūlydavau sukti galvos, nes turėdavau prieštaraujančių žinių. Vėliau pastebėjau, kad indai galvą suka kažkaip kitaip. Pamėginau „teisingai“ arba kaip indai suka, bet vis tiek nesijausdavau gerai. Atsirasdavo kažkoks įsitempimas, traškesys ir, aišku, negalėdavau kitiems to rekomenduoti. Mokydamasis Feldenkrais atradau, jog svarbiau yra ne ką darai, o kaip.

Minėto pavyzdžio metu abu žmonės gali sukti galvą skirtingai arba išoriškai panašiai. Tačiau sukimo kokybę gali lemti tai, jog sukimo metu mintis laikoma skirtingoje srityje. Dėl įvairių priežasčių europiečiai pasirenka strategiją, kuri apsunkina galvos sukimą. Tai, kas yra mūsų mintyse judesių metu, priklauso nuo susikurto vaizdo smegenyse. Dėl to, pavyzdžiui, visi kojų judesiai („sukryžiuotiomis kojomis“ ir kiti) europiečiams sunkiau pavyksta, nes jų vaizdas yra labai menkas, palyginus su indų. Problema ta, jog tai priklauso ne nuo mechaniškai kartojamų judesių, o tam tikrų sąlygų, kurios reikalingos tą vaizdą papildyti.

Pada hastasana

Kaip žmogus gali išsivaduoti iš nugaros skausmo, jei mėgina suktis pagal vidinį paveikslą ir judesių suvokimą per vietą, kur judesio nėra? Kaip galima padidinti raumenų paslankumą, jei viskas, ką darome dienos metu, tik juos įtempia? Kaip galime atsitiesti, jei mūsų sistema, kuri lengvai mus ištiesintų, apie tai net nežino? Kodėl vienas pratinasi prie vis didesnio stuburo iškrypimo, o kitas pasąmoningai ieško būdų to išvengti? 

Jogoje yra posakis, jog kur žmogaus dėmesys – ten jo energija. Deja, šiuolaikiniai jogos mokymo būdai dažnai su ta mintimi prasilenkia ir Indija tuo aspektu nėra išimtis. Naudojami metodai menkai praturtina žmogaus paveikslą, dėl to ir rezultatas atitinkamas. Vėliau atsiranda požiūris, kad jogos praktikos kenkia. Įvairios teorijos, judesiai taip ir neatranda pas mus vietos, o kartais sukelia vidinį pasipriešinimą ar neurozes. Tas pats yra ir mokantis kitų metodų. Dauguma jogos mokinančių žmonių yra baigę įvairias sporto mokyklas ir pagal savo supratimą vertina kitų judesį, kas nebūtinai yra geresnis judesys. Tikiuosi, jog po truputį suvokimas apie žmogaus mokymąsi, judesį pasikeis ir žmonės turės didesnę laisvę.

Nuotraukose galite pamatyti kaip skirtingai tie patys judesiai suvokiami skirtingose jogos mokyklose Indijoje. Kairėje pusėje esančios padėtys įvardijamos kaip efektyvesnės ir mažiau žalingos nei dešinėje.

Parengė Ignas Zakarauskas


Pratimai prie lygiagrečių