Kartą karalius taip stipriai susižeidė savo kairįjį nykštį, jog jį teko nupjauti. Jis liūdėjo ir keikė tokią neteisybę.
– O, varge! – dejavo karalius. – Kuo aš dabar pakeisiu savo nykštį? Kaip bjauriai atrodo mano plaštaka! Taip neteisinga, jog karalius tapo tokios aplinkybės auka! – vis guodėsi ir aimanavo.
Jo patarėjas, išmintingas žmogus, pamėgino paguosti nusiminusį monarchą: – O Karaliau, kaip gerai, jog netekote tik nykščio, o ne visos plaštakos, – ir pridūrė, – reikia dėkoti, o ne keiktis, jog Dievas buvo jums toks maloningas.
Karalius įniršo, tai išgirdęs. – Ar galiu aš, karalius, būti ne tobulas? Kaip drįsti man kalbėti tokius dalykus? – suriaumojo, ir uždaręs savo patarėją į kalėjimą, paklausė: – Ką dabar pasakysi apie savo likimą?
– Tik tiek, jog būdamas už grotų jaučiuosi saugiai, – be nerimo tarė išminčius.
Po keletos dienų karalius išvyko medžioti į džiungles ir pateko į laukinės genties nelaisvę. Gentainiai kaip tik ieškojo tinkamos aukos jų dievybei ir dėl to labai apsidžiaugė tokiu ypatingu laimikiu.
– Šiuo metu mes esame nepaprastai laimingi! Mūsų dievybė bus pamaloninta gaudama tokią auką! – džiūgavo gentainiai.
Jie paruošė prašmatnias priemones aukojimui, o šventei pasiekus kulminaciją, pradėjo leisti savo prizą į besilaižančią liepsną.
– Sustokit! – suriko gentainių vadas. – Šis karalius neturi nykščio. Mes negalime pasiūlyti tokio netobulo žmogaus mūsų dievybei.
Dėl to jie atrišo ir paleido karalių.
Sujaudintas tokio išsisukimo nuo mirties, karalius grįžo į savo rūmus ir iš karto išlaisvino savo patarėją.
– Atleisk man, jog neįvertinau tavo išminties, jei ne mano nykštys, aš jau kepčiau ant laužo. Kaip man pasisekė, jog tą kartą man nupjovė pirštą. Bet pasakyk man, kaip tau galėjo būti naudingas tavo įkalinimas?
– O karaliau, jei aš nebūčiau patekęs už grotų, būčiau kartu su tavimi vykęs medžioti, ir tuomet mane būtų pasirinkę kaip labiau tinkamą auką! Taigi jūsų susižeidimas mums abiems išėjo į naudą, – nusišypsojo išminčius.
Indų folkloras
No responses yet