Tinklaraštis | Ignas Zakarauskas

Funkcinė integracija®

Funkcinė integracija yra viena iš dviejų Feldenkrais metodo® (Awareness through movement®, ATM ir Functional integration®, FI) dalių, „tarsi dvi tos pačios monetos pusės“ Mošė Feldenkrais. Jei ATM pamoka vyksta dalyvaujant didesnei grupei žmonių ir atliekama klausantis, tai FI (Funkcinė integracija) – asmeninė pamoka dažniausiai įvairiose padėtyse gulint ant stalo.

Pasak vieno pirmųjų M.F. (Mošė Feldenkrais) mokinių Deivido Zemach Bersin, „Funkcinės integracijos metu naudojamas švelnus, į žmogaus funkciją orientuotas judesys, norint padėti nervų sistemai išmokti kokybiško informacijos siuntimo į raumenis“.

Tai praktika ar pamoka, kurios metu Feldenkrais metodo mokytojas sukuria sąlygas, kurių metu žmogaus nervų sistema gali geriausiai mokintis. Vienodai kreipiamas dėmesys: nervų sistemai, kaulams, raumenims, įvairiems aplinkos veiksniams (kultūra, šeima, darbas, hobis).

Lyginant su daugeliu mums pažįstamų priemonių, tokių kaip masažas, FI ypatinga tuo, kad atliekama žmogui, neišskiriant kurios nors vienos dalies, įskaitant ką jis tuo metu jaučia, galvoja, informaciją iš įvairių receptorių, bei judesio, kurį atlieka (raumenų, fascijų, odos, kaulų).

FI praktikai būdinga:

Lėtas judesys (toks, kuris padeda nervų sistemai pajausti ir pasirinkti geriausią veikimo būdą).

Nereikalingos „parazitinės“ įtampos nukrovimas (kuri trukdo funkcijos kokybei).

Dėmesingas judesys (judesiai ir jų modeliai, kuriems nervų sistema suteikia reikšmę).

Diferencijuotas ir nediferencijuotas judesys (organizmas mokosi atskirti ir esant poreikiui panaudoti abu judesio būdus).

Raumenų, kaulų manipuliacija, siekiant užmegzti geresnį ryšį bei integruoti į visumą – žmogų.

Kam galėtų praversti FI pamoka?

Po įvairių traumų ir kitų sunkumų: Įvairaus amžiaus žmonėms greičiau atsistatant po traumų, paralyžiaus, įvairių su judesiu susijusių sunkumų: cerebrinio paralyžiaus, Parkinsono, Išsėtinės sklerozės ir kt. Taip pat esant tokioms psichologinėms problemoms, akivaizdžiai nesusijusioms su judesiu: nerimui, panikos priepuoliams, chroniniam nuovargiui, sunkumams mokantis, įvairiems kognityviniams sunkumams.

Pagerinant judesio kokybę sporte: norint sumažinti traumų tikimybę, judesio ekonomiją (jo ištvermę), gebėjimą prisitaikyti prie kintančių sąlygų – meistriškumą, įvairiapusiškumą. Taip pat šokyje ar teatre ženkliai padidinant saviraiškos galimybę.

Kasdienybėje: pagerinant laikyseną, palengvinant žmogaus buitį, lengviau atliekant įvairius judesius ir su didesne ištverme, išmokstant tausoti sąnarius ir nugarą, geresne nuotaika ir pasitikėjimu savimi, didesne saviverte, adekvatiškesniu savivaizdžiu.

Funkcinės integracijos pamokas veda sertifikuotas Feldenkrais® mokytojas, kineziterapijos magistras Ignas Zakarauskas. Daugiau informacijos apie Feldenkrais metodą skaitykite čia

Funkcinė joga 20200522

May 28

Dec 26

“Mylėk ir daryk, ką nori”
Šv. Augustinas

Judesio suvokimo ir interpretacijos teorija

Jul 17

Ne kartą esame girdėję, jog pasaulis apie mus, rodos, yra toks, kokį jį suvokiame bei interpretuojame. Vieni dalykai mums yra įgimti, perduoti protėvių, kad išliktum, pvz.: įvairūs lenkiamieji raumenys susitraukia, kad apsaugotų gyvybiškai svarbias sritis. Priešingai nei gyvūnams, žmonėms yra palikta didesnė laisvė susikurti save tokį, kuris galėtų geriau prisitaikyti prie esamų sąlygų.

Jei žmogus augtų tarp žvėrių (mauglis, tarzanas), išmoktų būti žvėrimi, jei gimtų Kinijoje, išmoktų kalbėti kiniškai. Problema ta, jog turėdami laisvę prisitaikyti, galime išmokti ne tokio efektyvaus elgesio. Pavyzdžiui, vaikas, pastatytas ant kojų anksčiau nei yra pasirengęs, patiria didelį stresą, dėl to vėliau ne taip kokybiškai išmoksta judėti, kalbėti, mąstyti. Viską, kas mus supa, pradedame suvokti ir interpretuoti savaip, pagal įgimtą ir įgytą patirtį.

Žinojimas apie tai, jog pasaulį priimame pagal savo suvokimą ir interpretacijas, siekia žilą senovę. Jogoje tikima, jog skirtinguose žemynuose gyvenantys žmonės pasaulį suvokia skirtingai. Afrikoje žmonės pasaulį suvokia per gamtinę prizmę, žemę (muladhara), Artimieji Rytai – per seksualinę, vandenį (svadhisthana), kurių vienas iš simbolių yra pusmėnulis, galbūt dėl to ir vėliavos tų kraštų su pusmėnuliais bei pavadinimai panašūs, Tolimųjų Rytų – tapatumo suvokimo, saulės (manipura), simboliškai tų kraštų vėliavos vaizduojamos su saule. Širdies sritis, simbolizuojanti oro elementą, meilę (anahatha) priskiriama Australijos aborigenams, kurie suvokia Australiją kaip pasaulio širdį. Šiaurės ir pietų amerikos indėnai savo galios centrą suvokia esantį gerklėje (vishuddha), o Europos kraštų gyventojams priskiriama (ajna – „agja“), kas simbolizuoja, jog tų kraštų žmogui svarbiausia yra viską suprasti savo protu. Atsižvelgdami į tai, jogai siekė žinojimo nepriklausomai nuo vietos, statuso, laiko bei aplinkybių.

Norint pakeisti pasaulį, pirmiausia pakeisk save, – skelbia išminčiai. Tačiau kaip mūsų suvokimas bei interpretacija veikia įvairių judesių kokybę? Kodėl tie patys pratimai indams gali tikti, o europietį suluošinti? Kodėl vieni žmonės įvairius judesius atlieka lengvai, nors nuo mokyklos laikų buvo atleisti nuo fizinės veiklos, o kiti, nors ir sportuoja kasdien, vis labiau žalojasi? Kodėl bankininkas vaikšto kaip bankininkas, o vienuolis – kaip vienuolis? Kodėl vieno sportininko judesiai taip skiriasi nuo kito ir ar galime kažką pakeisti, jei mes jau nebe vaikai? Kodėl jogos judesiai skirtingose jogos mokyklose Indijoje suprantami skirtingai?

Kažkada perskaičiau Idos Rolf, garsios judesio praktikės (Rolfing, struktūrinė integracija) mintį, jog europietis mėgindamas sėdėti sukryžiuotomis kojomis tik susižalos savo kelius. Turbūt ir dar daugiau, ką pastebi tai dažnai praktikuojantys. Ir nors tam yra objektyvių priežasčių, pvz., kaip formuojasi mūsų kaulai, kitos jų nėra tokios akivaizdžios. Pasak Mošė Feldenkraiso, europiečiui sunkiau nei indui sėdėti sukryžiuotomis kojomis, nes skiriasi jų judesių suvokimas, mąstymas.

Jogos sistemoje įprasta yra sukti galvą ratu, tačiau kai studijavau kineziterapiją, apie tokį judesį atsiliepdavo itin kritiškai. Dėl šios priežasties ir kitiems nesiūlydavau sukti galvos, nes turėdavau prieštaraujančių žinių. Vėliau pastebėjau, kad indai galvą suka kažkaip kitaip. Pamėginau „teisingai“ arba kaip indai suka, bet vis tiek nesijausdavau gerai. Atsirasdavo kažkoks įsitempimas, traškesys ir, aišku, negalėdavau kitiems to rekomenduoti. Mokydamasis Feldenkrais atradau, jog svarbiau yra ne ką darai, o kaip.

Minėto pavyzdžio metu abu žmonės gali sukti galvą skirtingai arba išoriškai panašiai. Tačiau sukimo kokybę gali lemti tai, jog sukimo metu mintis laikoma skirtingoje srityje. Dėl įvairių priežasčių europiečiai pasirenka strategiją, kuri apsunkina galvos sukimą. Tai, kas yra mūsų mintyse judesių metu, priklauso nuo susikurto vaizdo smegenyse. Dėl to, pavyzdžiui, visi kojų judesiai („sukryžiuotiomis kojomis“ ir kiti) europiečiams sunkiau pavyksta, nes jų vaizdas yra labai menkas, palyginus su indų. Problema ta, jog tai priklauso ne nuo mechaniškai kartojamų judesių, o tam tikrų sąlygų, kurios reikalingos tą vaizdą papildyti.

Kaip žmogus gali išsivaduoti iš nugaros skausmo, jei mėgina suktis pagal vidinį paveikslą ir judesių suvokimą per vietą, kur judesio nėra? Kaip galima padidinti raumenų paslankumą, jei viskas, ką darome dienos metu, tik juos įtempia? Kaip galime atsitiesti, jei mūsų sistema, kuri lengvai mus ištiesintų, apie tai net nežino? Kodėl vienas pratinasi prie vis didesnio stuburo iškrypimo, o kitas pasąmoningai ieško būdų to išvengti?

Jogoje yra posakis, jog kur žmogaus dėmesys – ten jo energija. Deja, šiuolaikiniai jogos mokymo būdai dažnai su ta mintimi prasilenkia ir Indija tuo aspektu nėra išimtis. Naudojami metodai menkai praturtina žmogaus paveikslą, dėl to ir rezultatas atitinkamas. Vėliau atsiranda požiūris, kad jogos praktikos kenkia. Įvairios teorijos, judesiai taip ir neatranda pas mus vietos, o kartais sukelia vidinį pasipriešinimą ar neurozes. Tas pats yra ir mokantis kitų metodų. Dauguma jogos mokinančių žmonių yra baigę įvairias sporto mokyklas ir pagal savo supratimą vertina kitų judesį, kas nebūtinai yra geresnis judesys. Tikiuosi, jog po truputį suvokimas apie žmogaus mokymąsi, judesį pasikeis ir žmonės turės didesnę laisvę.

Nuotraukose galite pamatyti kaip skirtingai tie patys judesiai suvokiami skirtingose jogos mokyklose Indijoje. Kairėje pusėje esančios padėtys įvardijamos kaip efektyvesnės ir mažiau žalingos nei dešinėje.

Parengė Ignas Zakarauskas

Pratimai prie lygiagrečių

Jul 16

Feldenkrais

Jul 3

Feldenkrais metodas – tai unikalus požiūris į žmogaus judėjimą, mokymąsi bei pokytį, išpuoselėtą Mošė Feldenkraiso. Metodas yra paremtas fizikos, neurologijos bei psichologijos principais bei sąlygomis, kurių metu nervų sistema geriausiai mokinas. Feldenkrais metodas yra vertinamas dėl savo poveikio gerinant laikyseną, lankstumą, koordinaciją, atletinius bei artistinius gabumus bei padeda tiems, kas turi judėjimo sunkumų, jaučia lėtinį skausmą bei įtampą (įskaitant nugaros skausmą ir kitas ligas), taip pat ir nervines, vystymosi bei psichologines problemas.

Feldenkrais metodas kartais įvardijamas kaip Feldenkrais terapija (“Body Awareness as Healing Therapy”), tačiau skirtingai nuo kitų metodikų, pagrindinis vaidmuo skiriamas unikaliai žmogaus nervų sistemai bei jos galimybėms. Priešingai nei paplitęs “taisymo” būdas, specialių sąlygų dėka smegenys pačios mokosi, tobuleja, gyja ir sprendžia įvairias problemas: judesio, mąstymo, emocijų, raidos ir kt.

“Judindami bet kurią kūno dalį paveikiame ir visas kitas”, – rašė Feldenkraisas.

moshe_atm-300x202

Feldenkrais pamokose žmogus atlieka įvairaus sudėtingumo judesius, nuo vaikystės etapo iki aukšto meistriškumo. Judesiai iš pirmo žvilgsnio paprasti, lėti, švelnūs, tačiau stebėtinai efektingi. Feldenkrais metodas gali būti praktikuojamas grupėje bei individualių pamokų metu.

Feldenkrais metodas apima biologinius ir kultūrinius judesio, laikysenos bei mokymosi aspektus, ir kaip mūsų įpročiai apriboja mūsų potencialą. Dėl mūsų asmeninės patirties, kultūros, sužeidimų, ligų ir kt. formuojas fizinis ir psichologinis elgesys. Šis elgesys giliai įsitvirtina mūsų nervų sistemoje, ir dažnai sukelia nereikalingą fizinį ar psichologinį ribotumą. Feldenkrais metodas pasitelkia organišką mokymąsi, kad padėtų išsilaisvinti iš įvairių žalingų elgesio formų bei leidžia rastis naujam mąstymui, judesiui bei jausmui.

moshe-feldenkrais-teaches-240x300

Feldenkrais mokoma dviem būdais:

“Per judesį įgyto sąmoningumo” (Awareness Through Movement, ATM)

“Funkcinės integracijos” (Functional Integration)

“Per judesį įgytas sąmoningumas”

Vertėtų paminėti, jog lietuvių kalboje kol kas nėra sukurta angliškam terminui “Awareness” atitikmens. Tačiau kol kas atrodo tai arčiausiai prasmės suvokimui. Anglų kalboje sąmoningumas siejamas su žodžiu sąmonė “Consiousness”, kas reikštų supratimą, kuriuo nepasižymi netekę sąmonės (pvz: kovos menuose po smūgio, avarijos ar dėl ligos žmogus praranda orientaciją). Tuo tarpu “Awareness” reiškia aktyvų žmogaus dalyvavimą stebint, skiriant (diferencijuojant) ir suteikiant reikšmę. Pavyzdžiui žmogus gali būti sąmoningas einant mišku (aš einu, esu miške), bet be Awareness, pastabumo, kiek, kada pakinta pastangos einant, ar jaučiu besikeičiančius kvapus, spalvas, kokį pagrindą jaučia pėdos. Iki stipraus dirgiklio, kuriuo gali būti skausmas, pastebėti galime tik tada, kai tai mums ką nors reiškia.

ATM (“Awareness through movement”) pamokos paprastai prasideda atsigulus ant patogių medvilninių kilimėlių (mokoma naudojant įvairias padėtis, įskaitant sėdėjimą ant kėdės ar stovėjimą). Pasitelkiant dėmesio koncentravimą bei malonų, tikslingą judesį, kiekviena pamoka atskleidžia dinaminį ryšį tarp tam tikro judesių modelio bei konkrečių veiksmų. Kitaip nei tradicinėse praktikose, kur judesiai gali tapti mechaniškais, o tikslas sudeginti daugiau kalorijų, tempti ar treniruoti valią, savo esme, “Per judesį įgytas sąmoningumas” moko kaip sumažinti nereikalingą raumenų įtampą ir pagerinti savo sąmoningumą per judesį. Pojūčių akcentavimo dėka judesiai yra lengvi, malonūs, be skausmo. Nors pamokos sąlyginai lengvos, rezultatas gali apstulbinti.

“Per judesį įgytas sąmoningumas” buvo sukurtas dr. Feldenkraiso kaip būdas suteikti mūsų nervų sistemai galimybę mokytis taip kaip tai darėme būdami vaikais, bet vėliau paprastai apleidome. Sudėtinė pamokų struktūra sukuria specialias salygas pajungti visą sistemą organiškam mokymuisi, kuomet seni įpročiai gali būti pakeisti pasitelkus naują gebėjimą ir sąmoningumą.

“Funkcinė integracija”

Funkcinė integracija vyksta individualios praktikos metu. Įvairūs pokyčiai yra pasiekiami per specifinę manipuliaciją ir pasyvius judesius, atitinkančius žmogaus poreikius. Funkcinė integracija yra švelnus, subtilus, efektyvus, ir plačiai pripažintas būdas spręsti tiek mažus nusiskundimus tokius kaip skausmas, tiek sunkias griaučių-raumenų bei neurologines problemas, chroninę įtampą, vaikų vystymosi sutrikimu

Dr. Mošė Feldenkraiso biografija

Feldenkrais Metodą sukūrė Mošė Feldenkraisas (1904-1984), kuris sujungė fizikos, motorinio vystymosi, biomechanikos, psichologijos bei kovų menų įžvalgas, bei išvystė galingą, efektyvų ir praktišką aplikaciją, apjungiančią žmogaus sveikatą ir funkciją.

Parengė Ignas Zakarauskas

Vitamino-hormono D svarba žmogaus organizmui

May 2

Prisimenu savo močiutę, kuri, rodos, “maitindavosi” saulės spinduliais. Ar būdama balkone, ar prie tvenkinio, močiutė atsisukdavo į saulę, apnuogindavo krūtinę, pečius ir užsimerkusi kurį laiką sėdėdavo. Taip ir neteko paklausti, kodėl ji taip mėgo saulę, juk tuo metu buvome dar vaikai ir atrodė normalu daug laiko praleisti lauke, namo grįždavome tik pavalgyti ar pamiegoti.

Jau anksčiau girdėjau apie saulės vitaminą D, bet jam neteikiau didelės reikšmės. Vis tik bėgant metams, susidomėjimas vitamino D įtaka žmogaus sveikatai tik augo. Kildavo vis daugiau klausimų. Kodėl žmogui lūžta kaulai, jei kraujyje yra pakankamai kalcio? Kodėl skiriasi kraujospūdis piečiau ir šiauriau gyvenančių žmonių? Kodėl lengviau susergama žiemą, nei vasarą? Daug įtakos domėjimuisi turėjo ir artimų žmonių įvairūs negalavimai. Ilgainiui pavyko sukaupti informacijos, kuria norėčiau su jumis pasidalinti.

Vitaminas D, kurį teisingiau būtų vadinti hormonu D (H.D.), pradeda savo kelionę odoje, kur 7-dehydrocholesterolis (pro-H.D.), veikiant saulės ultravioletiniams spinduliams B, virsta cholekalciferoliu. Pastarasis su krauju nukeliauja į įvairius organus, o kepenyse virsta 25-hydroksi cholekalciferoliu arba kalcifedioliu. Vėliau keliauja į inkstus, kur dar vienos cheminės reakcijos dėka virsta 1,25 – dihidroksi cholekalciferoliu arba kalcitrioliu. Tai yra aktyvi H.D. forma, kuri krauju nukeliauja į įvairius organus ir atlieka savo darbą. Naujų tyrimų dėka buvo atrasta, jog 1,25 – dihidroksi cholekalciferolį iš 25-hydroksi cholekalciferolio gamina ne tik inkstai, bet ir limfmazgiai, oda ir plaučiai.

Kodėl mums trūksta hormono D?

Dėl kultūrinių priežasčių žmonės gali vengti atidengti savo kūną, dėl to šiltuose kraštuose, tokiuose kaip Indija, dažnai aptinkama didelė H.D. stoka.
Iš seniau likusi H.D. vartojimo rekomendacija 400-600T.V. per dieną, kai buvo manoma, jog jis reikalingas tik rachito profilaktikai, dabartiniais laikais yra netaikytina, nes saulės vitamino iš tiesų mums reikia ženkliai daugiau. Per laiką H.D. receptorių buvo atrasta beveik visuose žmogaus audiniuose. MCgill universitete, Kanadoje, buvo atrasta, jog H.D. veikia mažiausiai 900 genų ir su jais susijusias įvairias funkcijas.
Įvairiuose maisto papilduose, tokiuose kaip multivitaminai ar žuvų taukai, paprastai būna ta pati maža dozė 400-600T.V., kuri yra pakankama nebent kūdikiams.
Steroidų, veikiančių priešingai nei H.D., vartojimas dar labiau apsunkina būklę, kai ir taip H.D. trūksta.
Apsauginių kremų naudojimas silpnina arba visai neleidžia gamintis vit. D mūsų didžiausioje kūno dalyje – odoje.
Gyvūninės kilmės produktuose gali būti mažai H.D. dėl to, kad gyvuliai mažai praleido laiko lauke arba buvo šeriami pašarais, kuriuose mažai šio vitamino.
Augaluose taip pat yra šiek tiek H.D., tačiau kadangi vienas iš jo šaltinių – grybai, kurie būna įaugę į augalą, neekologiškuose produktuose cheminio apdorojimo proceso metu gali būti pašalinti.
Su amžiumi oda plonėja, dėl to mažiau gamina H.D.
Virškinimo sutrikimai apsunkina H.D. patekimą su maistu ar papildais.
Kuo šiauriau tolstant nuo pusiaujo, tuo mažesnio intensyvumo spinduliai pasiekia žemę. Žiemą saulės spindulių taip pat mažiau pasiekia žemę, lyginant su vasara, dėl mažesnio intensyvumo, apniukusių dienų ir ilgesnio tamsaus paros laiko. Geriausias laikas hormono D gamybai yra 10-15 val., kai dauguma žmonių būna uždarose patalpose.
Debesuotą dieną, esant šešėlyje ar vietoje, kur didelis oro užterštumas, saulės ultravioletinių spindulių B energija sumažėja apie 50%. Sėdint už lango tokia energija iš viso gali būti nulinė.
Kai žmogui trūksta magnio, sutrinka H.D. pernešimas ir tuo pačiu virtimas aktyvia jo forma.
Tamsesnio gymio žmonėms H.D. poreikis yra didesnis dėl natūralaus odos filtro. Todėl tamsiaodžiams, gyvenantiems šiauriniuose kraštuose, yra sunkiau gauti tinkamą H.D. dozę vien iš saulės.
Net jei vienintelis šaltinis – saulė, suaugusiam žmogui, kad gautų pakankamą H.D. dozę, su maudymosi kostiumu reikėtų būti saulėje kasdien po 2-4 val., tamsaus gymio – 10val. Tačiau būnant tokį ilgą laiką saulėje, ypač kaitriuoju vasaros metu, padidėja rizika susirgti odos vėžiu.
Dėl H.D. savybės tirpti riebaluose, žmonėms su padidėjusiu riebalinio audinio kiekiu, šio hormono reikia vartoti daugiau.

Hormono D trūkumo galimos pasekmės

Lėtinio nuovargio sindromas, silpnumas, skausmai įvairiose kūno vietose, hiperparatiroidizmas.
Osteoporozė – sumažėjus H.D. kiekiui, reikiamą kalcio kiekį organizmas kompensuoja ardydamas kaulus.
Nusilpusi organizmo imuninė sistema, vargina dažnos virusinės infekcijos dėl natūralių antibiotikų, kuriuos gamina imuninės ląstelės, veikiamos H.D., trūkumo.
Autoimuninės ligos – H.D. „ramina“ suįžūlėjusias imunines ląsteles.
Vėžiniai susirgimai – dėl padidėjusio insulino kiekio H.D. atžvilgiu.
Širdies ir kraujagyslių ligos dėl sumažėjusios kraujagyslių apsaugos nuo blogojo cholesterolio kaupimosi, sumažėjusio atsako į insulino veikimą bei padidėjusio uždegimo.
Diabetas. H.D. reikalingas normaliam gliukozės įsisavinimui.
Kepenų suriebėjimas dėl atsparumo insulinui.
Padidėjęs kraujospūdis dėl H.D. trūkumo poveikio renino angiotensino aldosterono sistemai.
Inkstų pažeidimas, sukeltas padidėjusio kraujospūdžio.
Dantų problemos, ankstyvas jų iškritimas.
Odos problemos: psoriazė, egzema, plaukų slinkimas.
Depresija, demencija, Parkinsono liga, autizmas.
Padidėjusi šių ligų rizika besilaukiančioms mamytėms: diabetas, preeklampsija, cezario operacija.
Šios vaikų ligos: rachitas, sumažėjusi kaulų, raumenų jėga, osteoporozė, dantų problemos, imuninės sistemos defektai, metabolinis sindromas.
Vyresnio amžiaus žmonėms dažniau būdingas nuovargis, įvairūs kūno skausmai, osteoporozė, nukritimai, širdies ligos, aukštas kraujospūdis, diabetas, vėžys, depresija, atminties trūkumas, Parkinsono liga.

Kaip nustatyti H.D. kiekį organizme

H.D. kiekį tiksliausiai parodo kraujo tyrimai. Neretai girdžiu žmones, jog, norėdami sutaupyti, neatlikę tyrimų iš karto perka papildus ir juos vartoja. Tai klaida. Nežinodami savo pradinio vitamino lygio organizme, negalėsite kontroliuoti tinkamos dozės, bei nežinosite, ar būdas, kuriuo mėginate pakelti vitamino D kiekį, tinka ir yra efektyvus būtent jūsų atveju. Žmonės, kuriems inkstuose kaupiasi akmenys, turėtų stebėti ir kalcio kiekį šlapime.

Šiuo metu patikimiausias tyrimas H.D. kiekiui nustatyti yra 25(OH). Pasiteiraukite apie jį prieš tirdamiesi, nes gali būti pasiūlytas ir panašus tyrimas 1,25(OH)2, kuris nėra toks tikslus ir neatspindi tikro H.D. lygio jūsų organizme.

Tirdamiesi atkreipkite dėmesį ir į matavimo vienetus, laboratorijose kartais dėl nežinomų priežasčių sumaišomi vienetai. Rezultatas interpretuojamas pagal norminį dydį, kuris, priklausomai nuo matavimo vienetų, gali būti 30ng/ml (75nmol/l) – 100ng/ml (250nmol/l). Dauguma specialistų rekomenduoja palaikyti H.D. lygį šiame intervale, tačiau pažymima, jog kai kurie negalavimai dingsta tik pasiekus aukštesnį lygį – nuo 50ng/ml.

H.D. šaltiniai

Pagrindinis natūralus H.D. šaltinis yra saulė, taip pat šio vitamino gausus maistas bei dirbtinės ultravioletinės soliariumų lempos. Tačiau dėl anksčiau išvardintų priežasčių daug kam yra būtini ir H.D. papildai.

Kaip dozuoti papildus, remiantis savo kūno mase ir pradiniu H.D. lygiu (iš tyrimų).

Tyrimo rezultatas ng/ml	Rekomenduojama H.D. dozė (T.V. per dieną)
Mažiau 10	15000
10-20	12500
20-30	10000
30-40	7500
41-50	5000

Lentelės duomenys, kai žmogus sveria 68kg. Kiekvieniems papildomiems 10-čiai kilogramų kūno masės reikia pridėti 1000T.V.

Kaip paversti T.V. (tarptautinius vienetus) į mcg (mikro gramus).

40T.V. – 1mcg

400T.V. – 10mcg

1000T.V. – 25mcg

5000T.V. – 125mcg

Bet kuriuo atveju prieš imantis iniciatyvos rekomenduoju pasitarti su savo šeimos gydytoju, vaistininku ar kitu šios srities specialistu bei netaupyti pinigų savo sveikatos sąskaita ir atlikti reikiamus tyrimus. Daug informacijos galite rasti naudodamiesi mokslinėmis duomenų bazėmis (pvz., https://www.ncbi.nlm.nih.gov/) , skaitydami knygas (pvz., „Power of vitamin D“ ir kt.).

Linkiu visiems saulėtų dienų 😉

Hormezė

Feb 27

Hormezė – tai reiškinys, kai mažos dozės bet kokios žalingos medžiagos gali turėti stimuliuojantį ar teigiamą poveikį gyvam organizmui, aktyvuodamos ląstelinį atstatymo mechanizmą.

Kažkada vienas gydytojas konferencijos metu dalinosi mintimis, kaip prailginti žmogaus gyvenimą. Viena iš jo rekomendacijų buvo nebijoti valgyti maisto, nukritusio ant žemės, ir nedrausti to daryti vaikams. Kitas autorius knygoje apie vaikų sveikatą dar prideda patarimą nedrausti vaikams bučiuoti, liestis prie gyvūnų. Galbūt ir išskyrų iš nosies valgymas turi panašią prasmę. Tai keletas hormezės pavyzdžių, kuomet susilietimas su kitais organizmais pradeda stimuliuoti naudingų organizmų augimą. Panašu į natūralų būdą gauti probiotikų, juos padauginant, žinoma, jei yra kam pasidaugint. Vakcinos šiuo atveju irgi gali būti hormezės pavyzdžiu, kai įgyjamas imunitetas prieš galimus užkrėtimus. Kita vertus, jei vakcinų vienu metu per daug (dėl ko verda ginčai visuomenėje) arba žmogaus imuninė sistema nusilpusi, trūkstant miego, pervargus, galima padaryti daugiau žalos nei naudos. Tokiu atveju tai jau ne hormezė, nes pagal aplinkybes kažkam dozė yra tiesiog per didelė, vadinasi, nuodinga.

“Viskas yra nuodai. Viskas yra vaistai. Ir viena, ir kita lemia dozės“ Paracelsas

Kitas hormezės pavyzdys gali būti fizinis krūvis. Įrodyta, jog tinkama dozė padeda sustiprinti organizmą. Tačiau per didelis ar per mažas krūvis gali būti žalingas (kai stokojama fizinės veiklos) arba nepakankamas (lavinant įvairias savybes). Ir ta dozė priklauso ne tik nuo krūvio intensyvumo, bet ir nuo kitų aplinkybių, pvz., streso lygio, miego, mitybos ir kt. Dėl šios priežasties ne visiems tinka ta pati dozė, pvz., kvėpavimo pratimų metu vienas žmogus jaučiasi gerai, o kitą gali net paralyžuoti. Svarbu žinoti ne tik kaip atlikti pratimą, bet ir kaip jį dozuoti. Kitas pavyzdys – kai žmonės įsitraukia į intensyvią veiklą, neįvertinę savo pasirengimo. Dėl to vienas žmogus tos pačios veiklos metu nepatirs hormezės – nes krūvis per mažas, kitas patirs įvairias traumas, nes bus tam nepasirengęs. Taigi fizinis krūvis kaip hormezė sukelia oksidacinį stresą, dėl ko žmogus tampa atsparesnis kitiems stresoriams. Su sąlyga, jei krūvis yra nei per didelis, nei per mažas.

Maistas taip pat gali būti hormezės pavyzdžiu. Daug kas vertina baltymus, bet ne visiems žmonėms reikia vienodo kiekio ir rūšies baltymų, kad sukelti hormezę. Pvz.: biochemikas Kolinas Kembelas siūlo riboti gyvulinės kilmės baltymus žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis. Kiti, kurių tikslas padidinti raumenų masę, vadovausis kitokiomis taisyklėmis. Žmogus gali naudoti papildus, bet negauti naudos dėl per mažos dozės, pvz., vitamino D atveju. Kiti tuo tarpu gali per daug valgyti ir nutukti. Įdomu, jog jogoje yra patarimų, kaip dozuoti ne tik fizinį krūvį, bet ir maistą. Kai kurie maisto produktai įvardijami kaip tonikai, pvz., pienas. Bet ar tai bus hormezė-tonikas ar nuodas, priklauso ne vien nuo kiekio. Ajurvedoje rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maisto rūšį, bet ir į valgymo paroje laiką, būdą, kiekį. Vieniems badavimas, grūdinimasis – vaistas, kitiems – nuodas.

Taigi galime pastebėti, jog gamtoje nėra nieko absoliučiai žalingo ar sveiko. O ar tai mums bus hormezė, priklauso nuo daugybės veiksnių: amžiaus, sveikatos būklės, krūvio rūšies bei dydžio ir kt.

Parengė Ignas Zakarauskas

Vėberio-Fechnerio psichofizikos dėsnis

Nov 28

Vėberio-Fechnerio psichofizikos dėsnis nusako dirginimo ir išgyvenimo intensyvumo priklausomybę. Paprasčiau tariant, žmogus gali pajausti dirgiklį, kai jo poveikis ženkliai didesnis nei esamas.

Praktiškai tai gali padėti suprasti kodėl žmonės jaučia vienus dalykus, o kitų ne.

Kodėl vaikas taip blogai jaučiasi, kai yra ištroškęs ar nori į tualetą, bet vėliau jautrumas tam sumažėja? Žmogus po truputi pratinasi prie vidurių užkietėjimo, vandens trūkumo ir gali nustebti pamatęs kraujo duomenis. Tai nutinka ne iškart, kitaip žmogus tai pastebėtų, bet kuo daugiau ignoruoja, tuo geriau sekasi to nepastebėti, nepaisant koks žalingas to poveikis jam būtų.

Kažkas gerai jaučiasi rūkydamas vienas, kai kas gerai jaučiasi dviese, o dar kažkam vis vien jai jis bus uždaroje patalpoje ir rūkys kartu su kitais. Bet prie to nepratusiam gali užtekti ir vieno dūmo. Kartą žmogus pajuokavo „negerti vandens yra taip pat gerai kaip ir rūkyti“.

Dėl tos pačios priežasties moksleivis pasimuistęs mokyklos suole įpranta prie vis didesnio stuburo iškrypimo, kiti įpranta prie raumenų nykimo, širdies nusilpimo ir kitų veiksnių. Žmogus gerai jaučiasi gerdamas alkoholį, keikdamasis, meluodamas ir kt. nes atbukus sistema nejaučia skirtumo.

Įdomu, jog jogos sistemoje tam skiriamas didelis dėmesys. Netgi mėginama susieti iš pažiūros nesusijusius dalykus pvz.: valgydamas mėsą nepajausi kada pyksti, o jei pyksti nesuprasi, kai valgysi mėsą. Ir neįmanoma to suprasti, jei pats taip nedarai. Jogoje galima rasti daug rekomendacijų, bet jos suprantamos tik tiems, kurie bent pamėgino jų laikytis. Būna, kad žmogus tik dėl jogos pratimų, pradeda pastebėti, jog nenori toliau tęsti prieš tai buvusios ardančios veiklos. Ne dėl maginės veiklos, bet nebūna minčių be poveikio kūnui ir atvirkščiai.

Dėl to vyrų bei moterų tarpusavio santykiai gali apsunkti, nes protas ieško pokyčių ir sunkiai gali pastebėti mažus dalykus. Įdomu, jog daug paprasčiau yra pačiam pasikeisti, kad pamatytum nors ir mažą pokytį aplink save nei bandytum pakeisti kitą. Kitu atveju gamta paprastai leis pastebėti tik tai kas bus dideliu pokyčiu.

Kai kurie dalykai atrodo nesusiję, bet gyvenimas rodo ką kitą. Atrodo tik 10 Dievo įsakymų, bet kaip jų sunku laikytis, nes vieną, du kartus pamėginęs nuodėmę, kitų kartų tiesiog gali ir nepastebėti. Užtektų ir dviejų Jėzaus paminėtų, jog žmogus įgautų jautrumą visiems likusiems. Dėl to svarbu laiku gauti išminties, kol dar nepradėjai dalykų, kurių vėliau nejausi darąs.