Kartą senovės Indijoje gerbiamas išminčius atvyko į arogantiško karaliaus rūmus. Nei vienas iš sargybinių jo nesustabdė, kai jis žengė tiesiai į kambarį, kur soste sėdėjo karalius.
– Ko tau reikia? – supykęs paklausė karalius, atpažinęs savo svečią ir tikėdamasis, jog jis paprašys aukos.
– Pageidauju vietos permiegojimui šioje užeigoje, – atsakė išminčius.
– Bet čia ne užeiga, – nerimastingai atsakė karalius. – Čia mano rūmai.
– Galėčiau paklausti, kam priklausė šie rūmai iki tavo valdymo?
– Mano tėvui. Dabar jis jau miręs.
– O kam priklausė prieš jį?
– Mano seneliui. Jis taip pat jau miręs.
– Ir ši vieta, kur žmonės gyvena trumpą laiką ir tuomet iškeliauja – ar tik negirdėjau tavęs sakant, jog tai ne užeiga?
Indų folkloras
“Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.”