Kartą karalius stabtelėjo prie besidarbuojančio 80 metų žemdirbio.
– Ką tu čia darai? – paklausė karalius, nustebęs, jog senyvas žmogus taip energingai darbuojasi.
– Jūsų Didenybe, aš sodinu datulių medžius, – tarė žemdirbys.
– Kiek laiko reikės, kad medžiai subrandintų vaisių? – paklausė karalius.
– Daugybę metų, Jūsų Didenybe. Aš tiek negyvensiu, kad pamatyčiau šių medžių vaisius.
– Tad kodėl tu juos sodini, senasis žmogau? – paklausė karalius.
Senasis žemdirbys akimirką susimąstė ir tarė:
– Ankstesnės kartos sodino medžius, kurių vaisiais džiaugiuosi visą savo gyvenimą. Aš, tuo tarpu, sodinu medžius tiems, kas gyvens po manęs.
Maloniai nustebintas tokio atsakymo, karalius tuojau pat apdovanojo jį auksine moneta. Senasis žemdirbys padėkojo karaliui ir tarė:
– Iš tiesų, šiems medžiams nereikėjo daug laiko, jog subrandintų vaisių. Aš ką tik baigiau juos sodinti, o jau gavau atlygį iš savo karaliaus.
Antrakursių skaitiniai, Ruhi institutas
No responses yet