Žmogus rado drugelio kokoną. Vieną dieną jis pastebėjo jame mažą prasiskyrimą. Sužavėtas jis stebėjo drugelį keletą valandų, kai šis mėgino ištrūkti per siaurą plyšelį. Tuomet jam pasirodė, jog drugelis pasidavė ir nustojo mėginti ištrūkti. Tarsi ertmė būtų pasiekusi savo prasiskyrimo ribą.
Kurį laiką luktelėjęs, žmogus nusprendė padėti drugeliui. Jis paėmė žirkles ir perkirpo neprasiskyrusią kokono dalį. Drugelis laisvai išlindo.
Deja, jis neišskleidė savo sparnų ir grakščiai nenuskrido. Drugelio kūnas buvo ištinęs, o sparnai – susitraukę. Žmogus toliau stebėjo drugelį, tikėdamasis, kad jo sparnai padidės ir išsiskleis, o kūnas susitrauks.
Tačiau to nenutiko. Drugelis paskutinį likusį savo gyvenimo laiką praleido ropodamas ištinusiu kūnu bei deformuotais sparnais. Jis niekada nebūtų išmokęs skraidyti.
Žmogus skubėdamas, nepaisant jo geranoriškumo, nesuprato, jog ankštas kokonas ir pastangos, reikalingos iš jo išsivaduoti pro mažą plyšelį, yra natūralus gamtos būdas padėti skysčiui iš drugelio kūno pasiekti sparnus, kad jis išlindęs galėtų skraidyti.
Indų folkloras
No responses yet