Džiaugsmo mantra

Vyras gyveno su savo žmona ir penkiais vaikais mažoje lūšnelėje. Nusivylęs savo gyvenimu, jis svajojo apie didesnį būstą: taikų ir ne tokį triukšmingą. Sužinojęs, jog netoliese gyvena pripažintas mokytojas, suskubo su juo pasidalinti savo gyvenimo vargais. „Mokytojau, aš net negaliu ramiai kartoti mantros ir jau tikrai nusibodo toks gyvenimas. Prašau padėk man.“

Mokytojas nusišypsojo ir tarė, galįs išspręsti jo problemą. Ir pabrėžė, jog visą mėnesį turės laikytis jo instrukcijų. Vyras džiaugsmingai sutiko. Vėliau mokytojas tarė: „Pirmiausiai į savo namus atsivesk karvę. Pririšk ją ir šerk šienu kiekvieną dieną. Sugrįžk po dešimties dienų“. Vyras padarė kaip buvo lieptas, nepaisant sunkumų, kuriuos kėlė mažame namelyje mykianti karvė.

Po to mokytojas paprašė į namus parsivesti šunį ir vėl sugrįžti po dešimties dienų.Vyras ir tai padarė. Sekantį kartą jis gavo prašymą parsivesti kiaulę.Žmogus kentė mykiančius, lojančius ir kriuksinčius gyvūnus. Laukė, kada baigsis šis kankinantis mėnuo.

Pagaliau mokytojas paliepė išleisti gyvulius. Dabar vyrui pasirodė, jog lūšnelė – tai tarsi rojus žemėje. „Ar dabar nesijauti laimingas?“ – paklausė mokytojas, matydamas pakiliai nusiteikusį vyrą.

Indų folkloras