Kartą gyveno mažas berniukas, kuris visą dieną mušdavo būgną ir mėgaudavosi savo veikla. Jis nenustodavo, kad ir ką kiti žmonės jam pasakydavo ar padarydavo. Jie jo prašė, maldavo, bandė papirkti ar išgąsdinti, kad tik jis liautųsi triukšmavęs. Bet jis ir toliau mušdavo būgną. Įvairūs žmonės, kurie save vadino sufiais, buvo kviečiami į pagalbą sutramdyti nepaklusnų berniuką.
Pirmasis sufis pasakė berniukui, jog jo keliamas triukšmas gali pažeisti ausų būgnelius. Tokia priežastis nedavė peno, nes toks paaiškinimas pasirodė per daug sudėtingas vaikui, kuris nebuvo nei mokslininkas, nei išminčius. Antrasis pasakė jam, jog būgno mušimas yra šventas reikalas, kuris turi būti atliekamas tik ypatingų progų metu. Dvi dienas berniukas nemušė būgno, bet ilgiau kentėti jam buvo per daug.
Trečiasis sufis pasiūlė gyventojams ausų kištukus ir tai pagelbėjo ilgesniam laikui. Bet toks būdas pradėjo juos erzinti ir neraminti. Jie negalėjo girdėti jų mėgstamos muzikos, paukščių čiulbėjimo ir vos pajėgė susikalbėti.
Ketvirtasis davė berniukui knygą, tačiau jis į ją net nepažvelgė. Penktasis gyventojams davė knygų, kuriose buvo aprašomas pykčio sutramdymo metodas, bet jie to nepraktikavo. Šeštasis mokė berniuką meditacijos pratimų, kad berniukas išliktų ramus, bet viskas veltui.
Pagaliau atvyko tikras sufių mokytojas. Jis įvertino situaciją, davė berniukui kaltą, plaktuką ir tarė:
– Įdomu, kas gi to būgno viduje?
Berniukas atsakė į tai, perplėšdamas būgną. Tai buvo būgno mušimo pabaiga ir kaimynai pagaliau atgavo ramybę.
Sufių pasakėčia
No responses yet