Susibičiuliavo žmogus ir lokys.
Žmogus pasikvietė lokį į svečius ir ištaisė puotą.
Lokys išeidamas atsisveikino su šeimininku. Žmogus pabučiavo lokį ir liepė žmonai jį pabučiuoti.
Tačiau žmona, pajutusi lokio dvoką, nusispjovė ir pasakė:
– Nemėgstu dvokiančių svečių!
Lokys išėjo. Po kiek laiko žmogus išsiruošė jo aplankyti ir pasiėmė kirvį:
– Prisikirsiu malkų ir parsitempsiu namo, – tarė jis.
Lokys išėjo jo pasitikti, ir jie meiliai pasisveikino – kiekvienas taip, kaip buvo pratęs. Paskui lokys prisispyręs ėmė prašyti žmogaus:
– Kirsk man kirviu į galvą, sužeisk mane.
Nors kaip žmogus atsikalbinėjo, tačiau lokys vis prašė.
Pagaliau žmogus kirto į lokiui į galvą ir sužeidė. Lokys nuėjo į girią, o žmogus grįžo namo.
Po mėnesio juodu vėl susitiko. Lokio galva jau buvo užgijusi, ir jis tarė žmogui:
– Brolau, žaizda nuo tavo kirvio jau užgijo, bet neužgijo širdies žaizda, kurią paliko tavo žmonos liežuvis.
Sulchanas Saba Orbelianis “Prasimanymų išmintis”
No responses yet