Sunykęs ubagas prisižiūrėjo ing nutukusį bagočių, apsiverkė ir teip pradėjo kalbėtie: „Ach! Kaip tai tas ponas iščėslyvas (laimingas), o aš n’iščėslyvas esu! Visas jis sau sveikas, riebus kaip mažas vaikelis, visas linksmas, štukų pilnas. O kaip tai nelygiai yra žmonėms duota ant žemės!” Ubagas, apsišluostęs ašaras nuog veido savo, parėjo namo, ėmė duonos šmotelį su vandeniu, pavalgęs nuėjo ant atsilsio ir saldžiai išsimiegojo. O ponas, turėdamas visko, ko tiktai dūšia geidžia, liepė pasteliuotie (paruošti) saldžiai gardžios mėsos, atneštie macnaus vyno ir alaus, apsikrovė be pamierkavonės (be saiko) ir nuėjo ant atsilsio. Nuog to raškažno (prabangaus) valgymo susijudino kraujas jo kūne ir užmušė bagočių netikėtu smerčiu! Ubagas ant rytojaus atėjo ing šermenis pono, gardžiai sau pavalgė ir atsigėrė. O užmiršęs savo visas bėdas, juokėsi kaip geruose čėsuose (laikuose).
Kas turi gėrybes žemės, tas greičiausiai gali dasileistie neteisybės griekų ir gali mizernai prapultie. Ubagas neturėdamas kuom sau paiškadintie, gyvena sveikatoje, gyvena ilgai ant žemės ir yra iščėslyvas.
O žmogus tada tikrai yra iščėslyvas, kada pažinsta poną dievą ir išmintingai elgtis moka.
Antanas Tatarė “Pamokslai išminties ir teisybės” (1851)
No responses yet