Prieš daugelį metų, senovės Indijoje, brahmanas degė dideliu noru įgyti antgamtiškų galių. Jis ieškojo mokytojo, kuris galėtų jam pagelbėti. Per laiką išbandė įvairius būdus, bet taip ir nesutiko žmogaus, kuris visiškai patenkintų jo norą. Tuo metu iš savo draugo jis sužinojo, jog Tibete gyvena vienuolis, kuris galėtų jam padėti.
Sujaudintas ir su didele viltimi brahmanas padėkojo savo draugui ir išsiruošė į daug pastangų reikalaujančią kelionę per Himalajus, kad galėtų jį surasti. Vienuolis buvo žinomas žmogus, tad surasti jį nebuvo sunku.
Pasiekęs kelionės tikslą, brahmanas nusilenkė prieš vienuolį ir paprašė jo dvasinių pamokymų. Vienuolis linktelėjo galvą ir tarė,- „Mantra antgamtiškoms galioms įgyti yra paprasta. Tau tereikia tris kartus ištarti: Buddham Sharanam Gachchami, Dhammam Sharanam Gachchami, Sangham Sharanam Gachchami.“
Tai atrodė per daug paprasta, kad būtų tiesa. Brahmanas su dideliu entuziazmu atsisėdo, kad galėtų pradėti. Ir kai jau buvo bepradedąs tarti mantros žodžius, vienuolis pridūrė: „Atmink tai, jog mantra neturės poveikio, jei galvosi apie beždžiones. Tad ką bedarytum, prašau, negalvok apie beždžiones“. Brahmanui tokia sąlyga sukėlė tik šypseną. „Aš esu toks išsilavinęs žmogus. Kodėl aš turėčiau kartodamas mantrą galvoti apie beždžiones?“
Netrukus jis suprato klydęs. Kai tik jis atsisėdo kartoti mantros, pirma mintis, kuri atėjo į galvą, buvo apie beždžiones. Vėliau visa, apie ką jis galėjo galvoti, buvo beždžionės. Kai tik jis mėgindavo susitelkti, beždžionės okupuodavo jo sąmonę. Galiausiai jis prarado proto ramybę. Stebėdamas jo būseną, vienuolis nusišypsojo: „ Jei versi protą keliauti viena kryptimi, jis pasuks į priešingą“.
Zen pasakėčia
No responses yet