Kartą žmogus bekeliaudamas įkrito į gilų šulinį. Pavykus įsikibti už kraštų, pradėjo šauktis pagalbos. Įstrigęs šulinyje jis meldė, jog kas nors jį išgelbėtų.
Tuomet pro šalį ėjo vienuolis. Jis išgirdo žmogaus šauksmą ir priėjo pažiūrėti į šulinį.
– Ištrauk mane, – maldavo keliauninkas.
Vienuolis akimirką pagalvojo ir tarė:
– Iš to nebus jokios naudos. Jei tu išgyvensi, gali pridaryti daugiau nuodėmių, bet jei mirsi – būsi išgelbėtas.
Taip taręs, jis paliko keliautoją bergždžiai maldaujantį pagalbos.
Truputį vėliau pro šalį ėjo pirklys. Jis taip pat išgirdo žmogaus pagalbos šauksmą. Pažiūrėjęs žemyn jis pamatė žmogų, įsikibusį į šulinio kraštą. Keliautojas ir vėl paprašė pagalbos, o su tuo nesutikęs pirklys tarė:
– Šio pavojingo šulinio sienos yra labai žemos. Jeigu tu mirsi, nukeliausiu į kaimą ir įtikinsiu žmones, jog šulinių sienos turi būti aukštesnės, nes kitaip taip, kaip tu, kas nors kitas irgi gali pražūti. Kaimo žmonės bus įtikinti ir aš pagarsėsiu kaip geradaris. Man iš to bus didelė nauda.
Taip pasakęs jis taip pat paliko keliauninką šulinyje.
Slegiamas minčių apie mirtį, keliautojas pamažu pradėjo prarasti viltį išsigelbėti. Kaip tik tada jis išgirdo žingsnius ir pradėjo šauktis pagalbos. Tuomet išvydo krikščionių misionierių, pažvelgusį į šulinio vidų.
– Jau kokią valandą čia kybau tarp gyvenimo ir mirties, bet niekas nesiteikė manęs išgelbėti. Prašau, padėk man, – sušuko keliautojas.
Dvasininkas nuleido virvę ir ištraukė jį iš šulinio. Pavargęs ir vis dar gaudydamas orą, keliautojas paėmė dvasininko ranką ir tarė:
– O tėve, aš turbūt negalėsiu atsidėkoti už tai, jog išgelbėjote man gyvybę.
Į tai dvasininkas atsakė:
– Kodėl tu turėtum būti dėkingas, jaunas žmogau? Aš tau nepadėjau, aš taip tik sau padėjau. Pagal mano tikėjimą, už gerus darbus aš galiu pelnyti išsigelbėjimą. Dėl to aš tave ir išgelbėjau.
Taip taręs jis pasišalino, o keliautojas liko nustebęs:
– Negi pasaulis tapo toks savanaudis, jog žmonės viską daro tik dėl naudos sau?
Kiran Agarwal „Minutės trukmės išmintis“
Teko pastebėti, jog televizoriaus žiūrėjimas vargina. Pasirodo, “kadrų sukirpimas, montažas, vaizdo priartinimai, panoraminiai vaizdai ir netikėti garsai – keičia mūsų smegenis, aktyvuodama tai, ką Pavlovas vadino “orientaciniu refleksu”, pasireiškiančiu kiekvieną kartą mums pajutus staigų pasikeitimą, ypač staigų judesį, aplinkiniame pasaulyje.” Kažkada toks staigus reagavimas padėdavo protėviams išgyventi. “Kadangi tipinis muzikinis klipas, veiksmo scena ar reklama sukelia maždaug po vieną orientacinį refleksą per minutę, juos žiūrėdami išgyvename nepertraukiamą orientacinį refleksą. Nenuostabu, kad pažiūrėjus televizorių žmonės jaučiasi pavargę. Vis dėlto mes prie to priprantame ir lėtesnis pokyčių tempas kelia nuobodulį. Viso šito kaina ta, kad tokie užsiėmimai kaip skaitymas, sudėtingi pokalbiai ar paskaitos klausymasis mums darosi vis sunkesni.” Įdomus tokios veiklos poveikis vaikams. Gal kam yra tekę pastebėti, jog vaikus labai traukia reklama (dažnai specialiai pagarsinama). Kai kas net uždavė sau klausimą, kodėl suaugę net valgydami negali nuo televizoriaus atplėšti akių, ar kaip garsas iš televizoriaus staiga prikausto visų dėmesį. “Televizoriaus žiūrėjimas ankstyvame amžiuje (tarp vienerių ir trejų metų) susijęs su dėmesio sutelkimo ir impulsų valdymo problemomis vaikystėje”.
N. Doidge “Save keičiančios smegenys”
Tikriausiai daug kam iš jūsų yra tekę susidurti su žmonėmis, kurie savo praktikoje naudoja keistus prietaisus: virgules, svambalus, adatas ir kt. Tokių pažinti teko ne vieną. Dar vaikystėje kiemo draugas pamokė, kaip adatos su siūlu pagalba galima sužinoti, ar 2000-taisiais metais Lietuvoje bus Disneilendas:)
Vėliau susipažinau su žmogum, kuris svambalo dėka diagnozuoja dvasinį pajėgumą, energetines skyles. Kai kas tokiu būdu žmonėms pradėjo sudaryti fizinių pratimų programą, kuomet svambalas pasako, kuriuos pratimus reikėtų daryti, o kurių vengti. Kiti svambalo dėka koreguodavo savo mitybą, diagnozuodavo, kiek gali būti užsiteršęs žmogaus organizmas. Paskutinį kartą teko stebėti žmogų, kuris nustato aplinkos energetinį stiprumą ir jo poveikį ten besilankantiems žmonėms.
Mokslas tokius veiksmus aiškina mikrojudesiais, kurie nors ir nematomi, sukelia norimus laikomo įrankio judesius. Tai galite pamėginti ir patys. G. Klimenka knygoje apie paranormalius mitus siūlo tokį būdą. Paimkite adatą su siūlu, ištieskite ranką ir pradėkite duoti komandas: suktis pagal laikrodžio rodyklę, atgal ir kt. Taigi biolokacija, radiostezija tuo būdu priklauso ne nuo tiriamo reiškinio ar žmogaus, o tiriančiojo minčių, kurias jis perduoda rankos raumenims.
Prieš pasidalinant mintimis apie pilvo auginimą pradžiai norėčiau pasakyt, jog užjaučiu tuos, kam aktuali ši tema, nes nepaisant kitų žmonių neigiamo požiūrio į stambius žmones (tinginius ir apsirijėlius), dažniausiai kalti esate ne jūs, o supanti aplinka. Galbūt kas iš prigimties gyvenate su padidėjusiu insulino kiekiu, didesniu paveldėtu riebalų ląstelių kiekiu, skydliaukės ar kitos liaukos sutrikimu. Judėti nesinori, o valgyti noris taip tarsi būtumėt nevalgę? O kur dar per didelis stresas, savo vertės nebuvimas?
Tad šį kartą apie tam tikrą maistą, kuris paslapčia mus naikina. Svarbu ne tiek tai, kad galima užsiauginti pilvą (sutepti vidaus organus), bet lydinčios komplikacijos: energijos stygius, diabetas, širdies kraujagyslių ligos, silpnaprotystė, vėžys.
Endokrinologas R. Lustig išskiria šias medžiagas:
1. Fruktozė. Turbūt daug kam yra tekę girdėti kalbant apie baltąją mirtį – cukrų. Kažkas baisisi gazuotais gėrimais, kuriais verčiau valo rūdis ar tualetą. Tačiau ar mums žinoma, jog šviežios ekologiškos vaisių sultys (neminint koncentruotų pakeliuose) turi cukraus daugiau ir yra tiek pat ar net daugiau žalingos kaip gazuoti vaisvandeniai. Lietuvoje paprastai geriam obuolių sultis, ar kam tai rūpi? O ką geria vaikai darželiuose, mokyklose? Šiek tiek skiestas sultis? Turbūt jau teko girdėt ir apie tokį darinį kaip kukurūzų krakmolo sirupas. Skamba gal ir gražiai ir mažiau į gaminius reikia dėti, nes saldžiau net už patį cukrų. Kadangi mažiau reikia dėti, tai apsimoka žmonių sveikatos sąskaita. Į ką pavirto šių laikų chalva? Ir kad ką jums sakytų žmonės, jog ne cukruje esmė, susimąstyti verta. Gal kam ledų su fruktozės sirupu? 😉
2. Trans riebalų rūgštys. Ilgus metus girdėjom istorijas paremtas statistika kaip gerai mažiau valgyti gyvūlinių riebalų juos pakeičiant augaliniais. Vėliau išrado būdą augalinius riebalus modifikuoti: tepūs riebalų mišiniai ir kt. Ir nors šiuolaikiniai tyrimai rodo neigiamą įtaką augalinių aliejų (tokių kaip rapsų, saulėgražų) įtaką sveikatai, Lietuvoje dar retai kur apie tai sužinosit. Visi be išimties sveikos mitybos autoriai ragina be saiko vengti Trans riebalų, netaupyti savo sveikatos. Niujorko mieste yra net įstatymas, draudžiantis maisto gaminimo įmonėse naudoti tokius riebalus, o kiek iš jūsų esate apie tai skaitę lietuviškų produktų etiketėse? Kiek tenka pastebėti, tai nebent užsienietiškame vertime, jei gaminys pvz.: iš JAV, kur žymėti būtina, o Lietuvoje teks dar palaukti laikų, kai žmonės nusipirkę tortą išvys užrašą – trans riebalai iš medvilnės.
3. Alkoholis. Kaip ir prieš tai įvardintos medžiagos yra visuomenės, bet visų pirmą mūsų kepenų rūpestis. Gydytojai pagal PSO rekomendacijas savo pacientams gali pasiūlyti šiek tiek raudono vyno. Daugiau dėmesio reikėtų skirti tiems, kas geria alų, kurio vartojimas siejamas su metaboliniu sindromu bei padidėjusiu pilvu. Per daug neišsiplėčiant dėl žalos smegenims, visuomenei, verčia susimąstyti ant kokių riebalų keptą duoną žmogus valgo ir užsigeria alumi, kokiuose riebaluose pakaitintus valgo visus kitokius traškučius, populiarius tarp šį gėrimą vartojančių žmonių. Kai kas mėgsta prie alaus valgyti riebiai, mėsos išaugintos maitinant kukurūzais, o tai tik padidina galimybes išauginti pilvą.
4. BCAA. Trys nepakeičiamos amino rūgštys, kurios siejamos su metaboliniu sindromu. Ir nors kūno kultūros puoselėtojams nepaisant BCAA vartojimo (papildų pavidalu) dažniausiai pavyksta išvengti neigiamų pasekmių (dėl didelių fizinių krūvių), kai kurių pilvai paauga ne vien dėl hormonų. Kiti paprasti žmogiukai tokių amino rūgščių padidintą kiekį gali gauti vartodami mėsą, užaugintą ant kukurūzų.
Būtų lengva kalbėti apie judesį, bet žmonės pas kuriuos padidėjęs insulino kiekis: besilaukiančios, maitinančios mamytės, visi kiti besilaukiantys, turėtų apie tai susimąstyt. Svarbu žinoti kaip veikia jūsų hormonalinė sistema, nes gamta dažnai stipresnė nei mūsų valios atsargos.
Būkit sveiki
Sunykęs ubagas prisižiūrėjo ing nutukusį bagočių, apsiverkė ir teip pradėjo kalbėtie: „Ach! Kaip tai tas ponas iščėslyvas (laimingas), o aš n’iščėslyvas esu! Visas jis sau sveikas, riebus kaip mažas vaikelis, visas linksmas, štukų pilnas. O kaip tai nelygiai yra žmonėms duota ant žemės!” Ubagas, apsišluostęs ašaras nuog veido savo, parėjo namo, ėmė duonos šmotelį su vandeniu, pavalgęs nuėjo ant atsilsio ir saldžiai išsimiegojo. O ponas, turėdamas visko, ko tiktai dūšia geidžia, liepė pasteliuotie (paruošti) saldžiai gardžios mėsos, atneštie macnaus vyno ir alaus, apsikrovė be pamierkavonės (be saiko) ir nuėjo ant atsilsio. Nuog to raškažno (prabangaus) valgymo susijudino kraujas jo kūne ir užmušė bagočių netikėtu smerčiu! Ubagas ant rytojaus atėjo ing šermenis pono, gardžiai sau pavalgė ir atsigėrė. O užmiršęs savo visas bėdas, juokėsi kaip geruose čėsuose (laikuose).
Kas turi gėrybes žemės, tas greičiausiai gali dasileistie neteisybės griekų ir gali mizernai prapultie. Ubagas neturėdamas kuom sau paiškadintie, gyvena sveikatoje, gyvena ilgai ant žemės ir yra iščėslyvas.
O žmogus tada tikrai yra iščėslyvas, kada pažinsta poną dievą ir išmintingai elgtis moka.
Antanas Tatarė “Pamokslai išminties ir teisybės” (1851)
Pasakoja žmonės Arabijoje: kad Adomas pasodino vyno medelį, pamatė, kad apie jį velnias per daugel trūsia, tai yra: velnias pirmiausiai patepė čiepelį vyno su taukais povo, kad jau tas paaugo, patepė su taukais beždžionkos, tas medelis tarpo, vėl atėjo velnias ir patepė su taukais levo (liūto). Jau medelis suaugęs buvo, da vėl velnias atėjo ir patepė su taukais kiaulės. Niekas negalėjo išmislytie, ką čion biesas daro ir kas iš to bus. Štai dabar, kad medelis vyno užaugo, kekes vyno atnešė ir žmonės sau vyną iš jų padarė, pasirodė: ateina liustaunas žmogus pas savo brolį, pripila sau stiklą vyno, kaip povas kloniojasi, kitus sveikindamas, ir geria. Begerdamas prageria savo protą ir iš to ima kaip beždžionka šoktie. Ir vėl da geria, o per tai užsivietrija girtuoklio smegenys, ir be reikalo užpyksta ant savo artimo, užpuola ant jo ir kaip levas piktas smertį jam padarintie gatavas. Ant pabaigos, kad geria ir geria be pamierkavonės, trotija suvisu savo razumą ir sylas kūno, puola ant žemės ing purvyną ir voliojasi kaip kiaulė. Šiltose šalyse žemės žmonės aptručija save su vynu, o pas mus su arielka. Ir per tai velnias ko daugiausiai žmonių prapuldo ant kūno ir ant dūšios.
Antanas Tatarė ” Pamokslai išminties ir teisybės” (1851)
Sumažėjus svoriui tik dėl specialios dietos, riebalų procentas nepakinta. DEXA (dvigubos energijos rentgeno spindulių absorbciometrija) tyrimo metu nustatomas toks pats raumenų bei kaulų masės mažėjimas. Dėl to norint išsaugoti raumenis bei kaulus, svarbu dietos pokyčius derinti kartu su fiziniais pratimais: jėgos, mobilumo.
Vorelis, išperėtas plyšyje lango namų žmogaus, užlipo ant stogo ir iš aukšto pažiūrėjo ing platų svietą. Tenai pamatė, kaip erelis, vanagas ir kiti pikti oro paukščiai didelį laimikį turi ant medžioklės. Nulipęs žemyn, teip pradėjo šnekėtie: „Ką tas mano tėtis čionai plyšyje lango tais niekais trūdnijasi, ką čionai tas muspalaikes, tuos uodelius gaudytie? Aš čionai nebūvu, aš einu ing girią karkvabalių, juodvabalių ir kitų geresnių pasigaudintie“. Teip ir padarė: nuėjo ing krūmus, užtaisė savo tinklą ant šakų medelių ir laukė vakaro. Kad tiktai saulutė nusileido, išgirdo karkvabalį lekiantį; jau! jau! dabar tykojo, gatavas buvo pagautie paukštį, ale karkvabalis tiktai brru… sudraskė jo visą tinklą, ką jis dirbo per kelias nedėlias vasaros. Ir dar to negana: teip skaudžiai trenkimu sparnų savo mano vorelį užgavo, kad tas čielą dieną negyvas žolėje gulėjo, o atgijęs per tris dienas sirgo.
Dabar mano vorelis apsiverkęs teip kalbėjo: „O kaip mano tuščia galva besant, aš geradėjingiausią stoną savo brangiausio tėvučio paniekinau, aš, neturėdamas nė proto, nė sylų, nė jokio pamačiaus, aš, slabnas vabalėlis, norėjau padarintie tokius didžius daiktus, kaip daro sylingi galinčiai to svieto! Giliukis mano, kad da gyvasties nepatrotijau. Teip kalbėdamas, su dideliu dėl savęs negražumu sugrįžo ing kaimą, įlindo ing plyšį lango namų žmogaus, bovijosi remeslu savo gimdytojų ir rado ščėstį, kurios ant plataus svieto n‘išmintingai ieškojo.
Teip daugelis jaunų žmonių padaro kaip tas vorelis: jie, palikę gražiausią ir iščėslyvą pagyvenimą kaime, eina giliukio ieškotie ing didelius miestus ir dvarus, o paprociavoję ant niekų daugelį metų savo jaunystės savo, apsiverkdami gailisi, kad be razumo buvo, eidami gaudintie vėjų ing svietą.
Antanas Tatarė „Pamokslai išminties ir teisybės“, „Jauni daugel šneka, ale nedaugel išmano“ (1851)
Daugelis iš mūsų turim įprotį atkišti smakrą į priekį. Net ir miegant kaklas neretai būna panašioje padėtyje. Vieni raumenys sustingsta, kiti persitempia, kas po daugelio metų gali privesti prie žymesnių struktūros pokyčių, galvos skausmo, rankų tirpimo ir kt. Norint atkurti pusiausvyrą, pravartu stiprinti kaklo priekinės dalies raumenis. Tai galite padaryti ir atliekant buities darbus. Kitą kartą plaudami indus, pamėginkit kaktą atremti į spintelę. Taip ne tik nukrausit galimą įtampą nugaroje, bet ir sustiprinsit nusilpusius kaklo raumenis.
Atlikimas:
Geros praktikos 😉
Mažame Indijos miestelyje gyveno dailininkas, kuris užsidirbdavo pragyvenimui tapydamas paveikslus. Kad darbai labiau blizgėtų, paskutiniams prisilietimams pasitelkdavo duoną. Dėl šios priežasties jis kiekvieną vakarą užsukdavo į vieną parduotuvę pasipildyti atsargų. Taip jo duonos pirkimas tapo kasdieniu ritualu.
Parduotuvės savininkui padėdavo jo nuostabi duktė, vardu Damini. Ji pastebėjo, jog dailininkas užsuka kiekvieną vakarą ir stebėjosi, kodėl jis niekada neperka sviesto.
„Galbūt jis turi mažai pinigų, – tarė ji sau, ir negali sau leisti nusipirkti sviesto“.
Meilė, kaip dažnai nutinka, pabunda širdy netikėtai. Ji palengva pamilo dailininką. Vieną dieną, kaip įprasta, jis atėjo nusipirkti duonos. Damini, kuri tą dieną prižiūrėjo tėčio parduotuvę, pieš paduodama duoną, dosniai patepė ją sviestu.
To nepastebėjęs dalininkas, kai tik sugrįžo į namus, pradėjo poliruoti paveikslą. Staiga jis pastebėjo, jog dažai atkimba nuo paveikslo. Jis suprato, jog duona buvo patepta sviestu, kuris pasklidęs po paveikslą, jį sugadino. Įtūžęs jis grįžo į parduotuvę ir piktai paklausė merginos:
– Kodėl tu ant duonos užtepei sviesto?
Merginos akys pasruvo ašaromis. Akimirksniu dailininkas suvokė, jog mergina taip norėjo jam parodyti savo gailestį ir meilę. Jos tyrumas suvirpino širdį ir jis neatidėliotinai nusprendė jai pasipiršti.
Kiran Agarwal „Minutės trukmės išmintis“