Žiūrėk, kad tavęs neužkluptų besimeldžiant!

Norėdamos išsilaikyti bažnyčios ir sinagogos turi prasimanyti pinigų. Buvo kartą tokia žydų sinagoga, kurioje per apeigas nesiųsdavo aplink indo aukoms rinkti, kaip kad darydavo krikščionys savo bažnyčiose. Joje svarbiausių švenčių dienomis, kai tikinčiųjų susirinkdavo daugiausiai ir jie būdavo dosniausi, buvo imamas įėjimo mokestis.

Vieną tokią šventą dieną į sinagogą ieškoti tėvo atbėgo vaikas. Tvarkos prižiūrėtojai nenorėjo jo įleisti – jis neturėjo pinigų susimokėti už įėjimą.

– Patikėkit, – kalbėjo vaikas, – tai labai svarbus reikalas.

– Visi taip sako, – atkirto prižiūrėtojas nė nekrustelėjęs.

Vaikas labai nusiminė ir pradėjo maldauti:

– Pone, prašau, mane įleisti. Tai gyvenimo ir mirties klausimas. Aš teužtruksiu minutę.

Prižiūrėtojas suminkštėjo:

– Gerai jau gerai, jei taip svarbu, – tarė jis, – bet jei sumanysi melstis – sučiupsiu ir išmesiu.

Anthony de Mello „Varlės malda“

Visai paprastas kelias

„…Žmonės būna neprotingi, nelogiški ir egoistiški.

– Vis dėlto mylėkite juos!

Jeigu darote gera, žmonės Jums priskiria egoistinius arba savanaudiškus motyvus.

– Vis dėlto darykite gera!

Jeigu Jums pasisekė, įsigysite netikrų draugų ir tikrų priešų.

– Tegul Jums vis dėlto sekasi!

Gerieji Jūsų darbai bus užmiršti rytoj.

– Vis dėlto darykite gerus darbus!

Sąžiningumas ir nuoširdumas daro Jus pažeidžiamą.

– Vis dėlto būkite sąžiningi ir nuoširdūs!

Tai, ką Jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką.

– Vis dėlto kurkite!

Vargšams tikrai reikia pagalbos, bet kai kurie žmonės gali Jus be perstojo atakuoti, jei šiems padedate.

– Vis dėlto padėkite!

Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi.

– Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!”

Iš motinos Teresės knygos „Visai paprastas kelias“

Netobulas karalius

Kartą karalius taip stipriai susižeidė savo kairįjį nykštį, jog jį teko nupjauti. Jis liūdėjo ir keikė tokią neteisybę.

– O, varge! – dejavo karalius. – Kuo aš dabar pakeisiu savo nykštį? Kaip bjauriai atrodo mano plaštaka! Taip neteisinga, jog karalius tapo tokios aplinkybės auka! – vis guodėsi ir aimanavo.

Jo patarėjas, išmintingas žmogus, pamėgino paguosti nusiminusį monarchą: – O Karaliau, kaip gerai, jog netekote tik nykščio, o ne visos plaštakos, – ir pridūrė, – reikia dėkoti, o ne keiktis, jog Dievas buvo jums toks maloningas.

Karalius įniršo, tai išgirdęs. – Ar galiu aš, karalius, būti ne tobulas? Kaip drįsti man kalbėti tokius dalykus? – suriaumojo, ir uždaręs savo patarėją į kalėjimą, paklausė: – Ką dabar pasakysi apie savo likimą?

– Tik tiek, jog būdamas už grotų jaučiuosi saugiai, – be nerimo tarė išminčius.

Po keletos dienų karalius išvyko medžioti į džiungles ir pateko į laukinės genties nelaisvę. Gentainiai kaip tik ieškojo tinkamos aukos jų dievybei ir dėl to labai apsidžiaugė tokiu ypatingu laimikiu.

– Šiuo metu mes esame nepaprastai laimingi! Mūsų dievybė bus pamaloninta gaudama tokią auką! – džiūgavo gentainiai.

Jie paruošė prašmatnias priemones aukojimui, o šventei pasiekus kulminaciją, pradėjo leisti savo prizą į besilaižančią liepsną.

– Sustokit! – suriko gentainių vadas. – Šis karalius neturi nykščio. Mes negalime pasiūlyti tokio netobulo žmogaus mūsų dievybei.

Dėl to jie atrišo ir paleido karalių.

Sujaudintas tokio išsisukimo nuo mirties, karalius grįžo į savo rūmus ir iš karto išlaisvino savo patarėją.

– Atleisk man, jog neįvertinau tavo išminties, jei ne mano nykštys, aš jau kepčiau ant laužo. Kaip man pasisekė, jog tą kartą man nupjovė pirštą. Bet pasakyk man, kaip tau galėjo būti naudingas tavo įkalinimas?

– O karaliau, jei aš nebūčiau patekęs už grotų, būčiau kartu su tavimi vykęs medžioti, ir tuomet mane būtų pasirinkę kaip labiau tinkamą auką! Taigi jūsų susižeidimas mums abiems išėjo į naudą, – nusišypsojo išminčius.

Indų folkloras