Kartą karalius stabtelėjo prie besidarbuojančio 80 metų žemdirbio.
– Ką tu čia darai? – paklausė karalius, nustebęs, jog senyvas žmogus taip energingai darbuojasi.
– Jūsų Didenybe, aš sodinu datulių medžius, – tarė žemdirbys.
– Kiek laiko reikės, kad medžiai subrandintų vaisių? – paklausė karalius.
– Daugybę metų, Jūsų Didenybe. Aš tiek negyvensiu, kad pamatyčiau šių medžių vaisius.
– Tad kodėl tu juos sodini, senasis žmogau? – paklausė karalius.
Senasis žemdirbys akimirką susimąstė ir tarė:
– Ankstesnės kartos sodino medžius, kurių vaisiais džiaugiuosi visą savo gyvenimą. Aš, tuo tarpu, sodinu medžius tiems, kas gyvens po manęs.
Maloniai nustebintas tokio atsakymo, karalius tuojau pat apdovanojo jį auksine moneta. Senasis žemdirbys padėkojo karaliui ir tarė:
– Iš tiesų, šiems medžiams nereikėjo daug laiko, jog subrandintų vaisių. Aš ką tik baigiau juos sodinti, o jau gavau atlygį iš savo karaliaus.
Antrakursių skaitiniai, Ruhi institutas
Kartą viduryje didelio miesto daugybė darbininkų ištisą parą darbavosi gigantiškame pastate. Mokytojas pastebėjo tris plytų klojėjus, pertraukos metu besiilsinčius ir geriančius arbatą.
– Ką jūs čia darote? – paklausė mokytojas kiekvieno iš jų.
Pirmas vyras piktai atrėžė:
– Gal tu aklas? Aš kloju plytas.
Antras vyras nusiminęs tarė:
– Aš statau šią sieną ir tai yra sekinantis darbas. Paguoda tik ta, jog už tai reguliariai moka.
Trečias vyras iškėlė į dangų rankas ir su pasididžiavimu bei entuziazmu pasakė:
– Aš statau katedrą.
Viduramžių folkloras
Kartą gyveno berniukas, kuris po menkiausios provokacijos netekdavo savitvardos. Jis niršdavo ir rėkdavo, užgauliodavo kiekvieną sutiktąjį. Tėvų pamokymai nedavė vaisių. Tuomet berniuko tėtis davė jam vinių dėžę ir pasakė, jog kiekvieną kartą, kai jis praras savitvardą, turės įkalti į tvorą vinį.
Pirmąją dieną berniukas įkalė 37 vinis. Tvora buvo stora ir kieta, dėl to vinių kalimas nebuvo lengva užduotis. Berniukas atrado, jog lengviau yra susitvardyti nuo pykčio nei kalti vinis. Su kiekviena diena jis vis mažiau įkaldavo vinių, kol galiausiai jam pavyko suvaldyti savo jausmus.
Šio išbandymo metu jis suprato, koks taikus tapo jo gyvenimas. Kai jis tuo pasidalino su savo tėčiu, gavo naują užduotį. Dabar jam reikėjo su kiekviena diena be pykčio ištraukti po vieną vinį. Nereikėjo ilgai laukti, kol berniukas išmoko kontroliuoti savo pyktį.
Privedęs jį prie tvoros, tėtis tarė:
– Tau šauniai pavyko, mano sūnau, bet pažvelk į tas skyles tvoroje. Tvora niekuomet nebus tokia, kaip anksčiau.
Indų folkloras
“Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems”
Senais laikais mokinys paklausė savo mokytojo:
– Mokytojau, norėčiau sužinoti, į ką panašūs yra pragaras ir rojus.
Mokytojas, dėka savo mistinių galių, tuojau pat prieš jo akis atvėrė vaizdą, kuriame buvo dviejų durų namas. Jis atidarė vienas duris ir mokinys pažvelgė į vidų. Kambario viduryje buvo didžiulis stalas. Stalo viduryje stovėjo didžiulis puodas su troškiniu ir skleidė labai malonų kvapą. Žmonės, sėdintys aplink stalą, buvo sulysę ir ligoti. Atrodė, jog jie badautų. Jie laikė labai ilgus šaukštus, su kuriais buvo galima pasisemti troškinio, bet neįmanoma pavalgyti, nes šaukštai buvo ilgesni nei jų rankos. Mokinys pašiurpo, matydamas jų kančią.
Mokytojas tarė:
– Čia pragaras.
Tuomet jie užėjo į kitą kambarį. Jis buvo lygiai toks pats, kaip ir pirmasis. Čia taip pat buvo didelis stalas su dideliu puodu bei maloniai kvepiančiu troškiniu. Žmonės laikė tokio pat didumo šaukštus, bet atrodė pasisotinę, šypsojos ir bendravo tarpusavyje.
– Čia yra rojus, – pasakė dvasinis mokytojas.
– Aš nesuprantu, – tarė mokinys.
– Tai paprasta, – atsakė mokytojas, – tam reikalingas vienas mokėjimas. – Jie išmoko maitinti vienas kitą, tuo metu godieji pasirinko galvoti tik apie save.
Indų folkloras
Vyras gyveno su savo žmona ir penkiais vaikais mažoje lūšnelėje. Nusivylęs savo gyvenimu, jis svajojo apie didesnį būstą: taikų ir ne tokį triukšmingą. Sužinojęs, jog netoliese gyvena pripažintas mokytojas, suskubo su juo pasidalinti savo gyvenimo vargais. „Mokytojau, aš net negaliu ramiai kartoti mantros ir jau tikrai nusibodo toks gyvenimas. Prašau padėk man.“
Mokytojas nusišypsojo ir tarė, galįs išspręsti jo problemą. Ir pabrėžė, jog visą mėnesį turės laikytis jo instrukcijų. Vyras džiaugsmingai sutiko. Vėliau mokytojas tarė: „Pirmiausiai į savo namus atsivesk karvę. Pririšk ją ir šerk šienu kiekvieną dieną. Sugrįžk po dešimties dienų“. Vyras padarė kaip buvo lieptas, nepaisant sunkumų, kuriuos kėlė mažame namelyje mykianti karvė.
Po to mokytojas paprašė į namus parsivesti šunį ir vėl sugrįžti po dešimties dienų.Vyras ir tai padarė. Sekantį kartą jis gavo prašymą parsivesti kiaulę.Žmogus kentė mykiančius, lojančius ir kriuksinčius gyvūnus. Laukė, kada baigsis šis kankinantis mėnuo.
Pagaliau mokytojas paliepė išleisti gyvulius. Dabar vyrui pasirodė, jog lūšnelė – tai tarsi rojus žemėje. „Ar dabar nesijauti laimingas?“ – paklausė mokytojas, matydamas pakiliai nusiteikusį vyrą.
Indų folkloras