Kartą gyveno karalius, kurį neramino tai, jog jo vienintelis sūnus turėjo didelę kuprą. Jis kreipėsi į savo šeimos gydytoją, kuris apžiūrėjęs sūnų, diagnozavo negrįžtamus pakitimus. Pasinaudojęs savo patarėjo siūlymu, karalius pažadėjo didelę premiją žmogui, kuris galėtų išgydyti jo sūnų.
Gydytojai iš įvairių karalystės vietų pradėjo lankyti jo sūnų, tačiau jų gydymas nebuvo sėkmingas.
Karalius buvo labai nusivylęs ir jau buvo beprarandąs viltį. Tuo metu pasirodė senyvo amžiaus moteris, kuri pasisiūlė išgydyti jo sūnų. Jos sprendimas pasirodė kiek netikėtas. Ji paprašė viduryje kiemo, kuriame princas praleisdavo beveik visą dieną, pastatyti jo statulą. Taip pat pareikalavo, jog statula būtų identiška princui, tik su tiesia nugara, taip, lyg jį kas nors būtų pagydęs.
Dar viena jos sąlyga buvo, jog princas galėtų matyti statulą kiekvieną dieną, ir niekas nieko princui apie ją nekalbėtų. Nors ir skeptiškai, karalius sutiko su moters pasiūlymu ir paprašė išpildyti jos prašymą. Nuostabi statula buvo pagaminta ir pastatyta vidury kiemo, kur princas kiekvieną dieną žaisdavo.
Kaip ir buvo tikėtasi, princas, žaidimų lauke metu, dažnai žiūrėdavo į statulą. Ilgainiui jis pradėjo tapatintis su statula. Jo pasąmonė pradėjo preciziškai suvokti save kaip žmogų, atitinkantį statulą – tokį, kuris gali stovėti pasitempęs ir be kupros. Kadangi niekas nieko apie statulą jam nepasakojo, subtili žinia, kurią jis gaudavo buvo ta, jog statula yra tai, kaip jis atrodo iš tikrųjų.
Po keleto metų kiekvienas pastebėjo ryškų pokytį princo laikysenoje. Karalius buvo labai laimingas. Praėjo dar vieneri metai, ir kupra išnyko be pėdsakų.
Indų folkloras
